Kai perskaičiau pirmąją serijos dalį, pagalvojau, kad gal užteks ir vienos – na, maždaug įsivaizdavimui, apie ką čia kalba ir kas per reikalas ta autofiction. Skaičiau 2014 metais ir niekaip netikėjau, kad kokia nors leidykla imsis tokios apimties kūrinio vertimo. Ir štai 2020 m. – ir knyga išversta, ir tęsiu skaitymą, ir galvoju – kodėl.
Labiausiai tikriausiai iš smalsumo. Dėl tos pačios priežasties, kaip spoksau į instagraminių žmonių stories, kur balansuoju ant ribos – ar tikrai man tikrai reikia/trūksta/duoda žinojimas, kas juose yra transliuojama? Ypač kai transliuojama va taip intymiai? O ir dabar atrodo jau, kad auditoriją sudominti ir tegalima štai tokio lygio intymumu, kokio pradininku ir tapo Karl Ove Knausgard.
Ir dar tas atvirumas – ar peržengia ribą, ar ne? Iš jo pusės – tikriausiai, kad ne, bet iš žmonos, ypač, kai atkleidžiamos jos vyrui patikėtos paslaptys, dalykai, kur šiaip niekam nepasakoji? Kaip autoriui apsinuogint prieš skaitytoją su savo gyvenimu neapnuoginant žmonių, su kuriais gyveni? Tikriausiai neįmanoma ir vienintelė išeitis (kuri nelabai išeitis) – būt visų nesavanorių knygos veikėjų prakeiktam.
Ir kodėl vis tiek skaitom? Dėl to paties atvirumo – gal matydamas, kaip pasaulinio lygio literatūros žvaigždė kamuojasi su žemiškais dalykais, kaip netiki savo darbais, kaip visiškai panikuoja, kai reikia kalbėti auditorijai, save ramina, kad va ir jam nelengva, kad ir jį užknisa buitis, bamba žmona, būti visą dieną su vaikais nuobodu ir t.t.
Viena tikrai aišku – autoriui tikrai negalioja patarimas “jei gali nerašyti – nerašyk”. Nu, negali žmogus tikrai. O aš tikriausiai negaliu toliau neskaityt, padaryt “unfollow” Knausgard iš savo lentynos. Vis tiek smalsu, kaip ten ta vaikystė trečioje knygos dalyje. Tai – to be continued… O atsvarai tikriausiai reiktų žmonos Lindos kokią knygą perskaityt. Jos tikriausiai irgi niekas nebūtų vertęs, jei ne skandalistas vyras. Jei leistų kas pasirinkt, įdomu, kaip būtų pasirinkus?
Manau, viena iš priežasčių, kodėl “Mano kova” įtraukia, yra tai, kaip ji parašyta, kaip nenuobodžiai, gyvai ir kartu lengvai perteikiamos kasdienybės detalės, atskleidžiama laikmečio dvasia, taip pat dėl filosofinių, psichologinių įžvalgų (jų gal daugiau pirmoje dalyje). Knausgård’o knygose esama ir šių dalykų, ne tik kartais radikalaus atvirumo :).
Visiškai sutinku.