Dar viena “Keliautojų laiku” serijos, kuri suteikė pažintį su Baba Dunja džiaugsmą, tai su savotišku nekantrumu ėmiausi ketvirtosios šios serijos knygos. Ir, deja, bet ji man iš visos serijos patiko mažiausiai.

Knygos pradžia pasirodę daug žadanti – Olandijoj “prisidirbęs” studentas Laurentijus pasislėpti bėga į Europos užkampį – Tartu universitetą (beje, viskas vyksta XVII amžiaus pabaigoje, kai keletas lietingų vasarų pražudė kelių metų derlius ir badu išmarino daugybę žmonių), kuris pasirodo ne toks jau atsilikęs ir ne toks užkampis, kaip galima būtų tikėtis. Keliautojas atkeliauja pačiu bjauriausiu metų laiku – vėlų rudenį, kai tamsu, pilka, niūru ir visą laiką lyja. Autorius gerai perteikia slogią atmosferą, liguistą Laurentijaus būseną ir būklę – balansavimą tarp skaidraus proto ir klejojimo, karčiavimo ir nedavalgymo haliucinacijų.

Taip, knyga tinka į keliautojų laiku knygų lentyną, nes laiku pakeliavau, pasinėriau į aprašomą laikotarpį, bet be to laikotarpio ir atmosferos, to laikmečio filosofų minčių pademostravimo daugiau nelabai ko įžvelgiau. Gal toks ir buvo knygos tikslas, bet, kaip visada, norisi kažko daugiau.

Beje, estiškas knygos pavadinimas yra “Bitės”. Toks pavadinimas net yra ant skirtuko, kuris, matyt, buvo atspaudintas prieš išleidžiant knygą. Man atrodo, kad knygos pervadinimas į “Melancholiją” susiaurino knygos plotį, nes skaitytojas tarsi įsirėmina į pavadinimą ir be melancholijos, kurios, žinoma, pilna knyga, daugiau knygoje nebeieško. O štai ieškodama bičių, gal būčiau visai kitaip knygą perskaičius.

Rekomeduočiau išmėginti tamsių gotiškų knygų, istorinių ar filosofinių romanų mėgėjams.