Medžių istorija

b425c879d97b4a5426c623dcb893ff0dbd4e7018_Medziu_istorija.jpg

O būna taip, kad, rodos, nėra ką ir bepridurti – labai gera knyga ir tiek žinių. Ir minčių  sukėlė milijoną ir vieną. Ir asociacijų – pačių netikėčiausių. Jautriai man susiskaitė, labai įsijaučiau ir apsigyvenau knygoje. Gerai, kad esu skaičius Peterio Wohlleben “Paslaptingas medžių gyvenimas“, tai knygoje pasakojamos istorijos nenurašiau ant autoriaus fantazijų – ji tik dar labiau sustiprino medžių gyvumo įspūdį, tačiau kartu ir skausmingiau reagavau į pačią istoriją.

Skaitant šią knygą medžiai tampa taip pat gyvi, kaip gyvi yra žmonės. Tik gyvena kitu greičiu, šalia, bet kiek kitaip skaičiuoja savo laiką. Ir tada vaizdas galvoj iš šiandieninių aktualijų – “black lives matter”, o ar matter green lives? Nes jausmas tai tas pats – kai policininko kelias smaugia žmogų ir aplinkiniai nieko negali (?) padaryti, taip ir medkirtys nukerta kelių šimtų ar net tūkstančių metų, Kristaus amžiaus medį ir aplinkiniai negali nieko padaryti. Tik žiūrėti, kaip tai atsitinka. Ir iš nevilties grąžyti rankas. Nes nebesugrąžinama. Būtent nesaugrąžinamumo akcentas mane labai stipriai paveikė.

Bet čia juk tik medžiai, sakysi. Ir taip sakyt gali, jei dar neskitei knygos, kuri pilna gyvybės, bet pilna ir mirties. Dar suvokimo, kad gal esam paskutiniai, gyvenantys šalia tokių medžių, o paskui įsijunga atbulinis laikmetis ir būsime paskutiniai, prieš žmonijos susinaikinimą. O paskui per mums nesuvokiamus, bet suvokiamus medžiams laiko tarpsnius, gamta apsivalys, sugrįš ir gyvuos. Be mūsų. Už tūkstantmečių. Mes, kvailiai, tikriausiai eilėm bandysim sodint medžius Marse. Arba kompiuteriniam žaidime.

Iš aprašymo, matyt, atrodo, kad čia net ne grožinė knyga. Bet ji grožinė. Gražiai ir parašyta su didele meile. Su persipinančiomis istorijomis, veikėjų kelionėmis per žemynus ir laikus, gyvenimą, šalia medžių, su medžiais, dėl medžių. Knyga lėta – medžių laiko greičio – prireiks ne vieno prisėdimo ir gal kartais kantrybės (vien ti dėl to, kad nuolatos kažką vejamės ir nelabai aišku, kur skubame). Labai patiko. Viena iš knygų, po kurių reikia pauzės – nes nesinori iš to miško išeiti.

Nediplomatiški britų diplomato memuarai

Angliškas humoras man yra kažkas tokio. Tai šie britų diplomato memuarai tuo humoru tiesiog persmelkti. Susitikimas su autoriumi 2020-ųjų knygų mugėje taip pat buvo labai linksmas, dar linksmiau buvo dėl to, kad kiti pristatymo dalyviai dažnai to humoro nepagaudavo, tai autoriui kartais tekdavo juoktis pačiam su savim (juokiausi tyliai, jei paklaustumėt, o kur aš buvau).

Iš tikrųjų jau pradėjus skaityti, gailėjaus, kad skaitau ne originalo kalba. Na, sunku kai kurias vietas ir frazes išversti, gal turi taip solidžiai būti pagyvenęs britiškoje aplinkoje ir ne blogiau įvaldęs gimtąją kalbą, kad tekstas išsiverstų lengvai ir nebūtų sustabarėjęs. Dabar buvo biškį jausmelio, kad išversta ok, bet jauti, kad ne iki galo. Gaila biškį.

O šiaip knygoje pasakojama Kenvin Lynch diplomatinė kelionė – pradedant tai, kaip jis tarsi visai netyčia (vos perskaitęs dienos naujienas laikraštyje) buvo priimtas nešioti niekam nereikalingus biurokratijos mašinos popierėlius, o apšilus kojas išsiųstas į pasaulį atstovauti Jos Didenybės. Tose kelionėse daugiausia aprašyti visokie baliai festivaliai ir tūsai ir visokie nutikę prikolai, tad visai nenuostabu, kad autorius per knygos pristatymą sakė, kad knygą užsienio reikalų ministerija leido išleisti – jei tikitės slaptų misijų ir reikalų ir įtemptos alia šnipo egzistencijos – šioje knygoje viso to nelabai rasite.

Žinoma, lietuviui skaitytojui įdomiausia, kad knygos autorius ankstyvos nepriklausomybės metu buvo atsiųstas dirbti į Lietuvą, kur jam ne tik kad labai gerai sekėsi dirbti, maudytis pirty ir voliotis snieguose (dabar jau nebeatsimenu, voliojos, ar vis dėlto ne), bet ir vedus lietuvę įsitaisyti labai gerą uošvienę.

Tai tiek ten diplomatijos. Humoras ir bajeriai – faina, bet aš biškį tikėjaus daugiau diplomatinio turinio, žodžiu, negavau visko viename.

 

Antrininkė

Antrininkė – Dovilė Štuikienė

Tai vienur, tai kitur paskaitydavau atsiliepimų, kad skaitytojus šis lietuviškas detektyvinis romanas maloniai nustebino. Tai šios knygos ėmiausi vedama smalsumo ir, aišku, tikėjaus, kad pasiteisins, nes labiausiai gaila prastai knygai sugaišto laiko.

Nors pradžia tokia susukta ir nelabai aiški, autorė pasakoja apie kažkokią po miestą be aiškaus tikslo šliaužiojančią moterį, perėjus prie pagrindinės istorijos knyga suintriguoja – šeimos kelionė, zirzianti ir keistenybes pastebinti paauglė, į kurios pastabas niekas nekreipia dėmesio, ir staigus pagrindinės veikėjos dingimas. Tiesiog prasmego vos kelioms minutėms dingus šeimai iš akių.

Bendrai knyga susiskaitė lengvai, bet wow jausmo nebuvo (nu, visada jo tikiuosi). Istorija ir patiko, ir nepatiko, ir iki pat šios apžvalgos rašymo galvojau, kas patiko, o kas ne. Tai sugalvojau, kad patiko, kaip autorė susuko istoriją, kaip suvėlė ryšius ir santykius dar iki gimstant pagrindinei veikėjai – ši šeimyninė siužeto linija man tikrai padarė įspūdį ir išlaikė intrigą.

O bet tačiau, perskaičius knygą nesijaučiau įtikinta (kaip ir S.Ahnhmo 9 kape, kur dvynukais visiškai nėščia per pilvą nieko nebematanti policininkė laksto laukais ir po apleistus pastatus). Tikriausiai silpniausia pasirodė Martino linija, vergavimas uošvei, toks truputį perdėtas žmonių traukimas iš kelio ir šiaip viso šito motyvai – kodėl kai kurie personažai elgias kaip elgias, kodėl atsitinka vienaip ir kitaip – toks truputį pritempimo jausmas. Ir dar tas paslaptingasis veikėjas šantažuotojas kažkoks neaiškus, nežinau, ar ten iš viso reikalingas, buvo galima ir be jo apsieiti. Na, ir ta Pelenės istorijos dalis – iš nepritekliaus į tokį keistą aptekimą turtais. Mheee.

Na, bet perskaičiau (o čia jau pasiekimas, nes paskutiniu metu esu linkus knygas mest), ir, labai nesikabinėjant tikrai visai neblogai. Vasaros savaitgaliui puikiai tiks. Neparamstytos trys žvaigždės iš penkių.

*už knygą dėkoju leidyklai Balto.

 

 

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus — Olga Tokarczuk | Humanitas

Po “Bėgūnų” neįsivazdavau net kokio tipo knygai nusiteikti, “Bėgūnus” nebuvo lengva ir paprasta skaityti, o bet tačiau, jei “Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus” gaučiau be viršelių ir visokių identifikacinių ženklų, tikriausiai net nesugalvočiau spėti, kad čia Tokarczuk – tekstas lengvas, skaitai “pasišokinėdama” ir visiškai mėgaudamasi greitai bėgančiu tekstu.

Ši knyga susišaukė su baba Dunja – abiejų knygų pagrindinės veikėjos (šiosios savo vardo nekenčianti Janina) yra dzen bobutės, kurioms daugiau ar mažiau dzin patikti šiam pasauliui. Žavingos abi ir pasirinkimai gyvenime tokie kažkokie gal ne visada labai teisiški, bet ne neteisingi, jokiais būdais neįmanoma, kad skaitytojas nepateisintų jų elgesio, ypač, kai jau viskas post factum, o ir nukentėjusieji elgėsi bjauriai. Net kai sveiką protą reprezetuojantis krikščioniškas choras, žiūrėdamas vykstančią dramą ir dejuodamas “kaip taip galima? kas per žiaurumas!” akimirkai išmuša skaitytoją iš babos Janinos pasaulio supratimo, kuriame labiau veikia “dantis už dantį” principas, tas iškritimas laikinas ir skaitytojas susvyravęs galiausiai gali apsispręsti, ar teisingas atpildas ištiko knygos veikėjus.

Labiausiai man patiko knygos atmosfera (labiausiai nepatiko per ilgi nusivažiavimai į horoskopus ir kas ten kokiuose ascendentuose ir trascendentuose, na, bet tokius galima perbėgti akimis per daug nesigilinant), aš tokiose knygų atmosferose plūduriuoju ir man tai yra bene svarbiausias kriterijus, apsprendžantis, ar knyga “patiko/nepatiko”. Plūduriavau ar neplūduriavau – toks klausimas. Ir dar prei plūduriavimo prisidėjo Janinos švelnumas ir išsipildymas dirbant mokytoja, bandymas būti tikra ir nuoširdžia, nepaisant, kokio pastato slenkstį peržengi – policijos nuovados ar bažnyčios. Ir dar tos “užkadrinės” Janinos mintys, vertinant pašnekovus, suvokiant, kaip ji atrodo, kaip yra matoma ir laikoma sena nukvakėle. Ech, tik neapsigaukite!

Rekomenduočiau mėgstantiems žavingus daugiabraunius veikėjus, mėgstantiems lengvai skaitomus daug pasakančius tekstus.

*Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos dovana. Tokios dovanos labai džiugina. Ačiū.

Namų tvarkytojos vadovas

Namų tvarkytojos vadovas / Knygos / kitos knygos - kitosknygos.lt

Kaip įdomiai susiskaitė “Namų tvarkytojos vadovas”. Pinasi pinasi tos novelės, o perskaičius jausmas kaip romano. Ir dar jausmas, kad visą laiką sėdėjau ant kažkokios nudrengtos sofos nuo saulės išgeibusio Albukerkyje (JAV pietų miestas, kuris turi keisčiausią pasaulyje pavadinimą – Albuquerque) ir klausiaus autorės gyvenimo pasakojimų. Ji pasakoja ir tikriausiai biškį viduj juokias iš manęs ir šaipos, nes į tikrus įvykius prikaišioja visokių fantazijų, žiūri kaip aš reaguoju, o aš bijau išsižioti – kad tik nenutrūktų tas pasakojimas.

Autorė kalba paprastai žodžiais, kasdieniškai net, gal iš to ir įspūdis, kad ant tos sofos sėdi ir klausai, bandydama išnarplioti santykių raizgalynę – nuo begalinės meilės iki smurto, nuo diskriminacijos iki pripūstų gražuolės papų. Visi novelių veikėjai labai gyvi ir gyvenimiški, per tas noveles jie kažkaip praeina, kaip praeina paprasta gyvenimo diena be didelių įvykių, bet paskui tie veikėjai sukasi galvoj, lyg būtų kažkokie draugeliai iš mano pačios gyvenimo, net reikia pagalvoti, iš kur tu ten juos pažįstu ir nustebti, kad iš knygos.

Ypatingai įstrigo novelės, kur pasakojama apie motiną, kuri visiškai neturi motiniško dieviškumo ir apie saugų glėbį nuo pasaulio negandų taip pat galima pamiršti. Motina atstumia, išjuokia ir žemina, o dukros vis tiek viltingai į ją kabinasi, iki pat gyvenimo pabaigos. Taip skaudžiai gyvenimiškai.

Šis vadovas – viena iš knygų, kur, matyt, reiktų skaityti ne vieną kartą. Ir šiaip keista, kad pagal bendrą knygos nuotaiką, autorę įsivaizdavau visai kitokią – visų pirmiausia ne šviesiaodę, tad autorės nuotrauka knygos pabaigoje man buvo maždaug – o kas čia tokia? Tikrai ne toji iš pasakojimų, nes savo pasakojimuose ji būtų tikra balta varna. Bet tikriausiai ir buvo, dėl to taip paveiku.

Ir dar paskutinė novelė patiko – knygos karūna. Nepaisant tai, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę, “ar galite patikėti? – bučiau pabaigusi gyvenimą lygiai taip, kaip dabar.”

 

Kaip aš netyčia parašiau knygą

Tokia faina knyga. Būtų man dvylika, miegočiau šią knygą apsikabinus ir tikriausiai maksimaliai nuskaityčiau. Keletas paskutinių knygų vaikams – paaugliams buvo tokios liūdnos ir tamsios, ir sunkios emociškai, tai ši knyga yra puikiausias pavyzdys, kai knyga nagrinėja nelinksmas ir visiškai liūdnas temas, bet visa tai pateikiama taip šviesiai ir viltingai, ir visiškai taip, kaip būtų gyvenime.

Knygoje paauglė Katinka nori būt rašytoja. Rašyti tikrai turėtų apie ką – ji yra našlaitė, netekus mamos, kai jai buvo treji – tad vargiai beprisimenanti, kaip mama atrodė. Mergaitė įsiprašo pas kaimynę rašytoją pasimokyt ir per tas pamokas ji ne tik mokosi rašyti, bet mokosi išreikšti savo jausmus, suvokti ir susigyventi su netektim ir geriau suprasti aplink ją besisukantį pasaulį.

Dauguma knygos skyrelių yra pamokos kaip rašyti. Tokios fainos, kad tikrai bet kam, kas mėgsta rašyti, netgi kam reikia rašyti – pravers. Katinka mokosi rašydama istoriją, kaip jos šeimoje atsirado tėčio draugė, o kad tai aprašytum reikia išbandyti įvairias technikas, perspektyvas, žaidimą laiku, bet svarbiausia “rodyt, o ne pasakot”. Per parašytas istorijas skaitytojas stebi jos gyvenimą ir kartu su Katinka mokosi rašyti. Man ta stuktūros matrica labai patiko. Žaisminga.

Labai labai rekomenduoju. Ir vaikams, ir tėvams, ir tiems, kurie nori ar mokosi rašyti. Nuoširdi, jautri ir tikra.

#dovana Leidyklos “Debesų ganykolos” dovana