Maldos pagrobtosioms

Visai neturėjau jokių lūkesčių knygai, o ji mane tiesiog prikaustė. Tik šiandien baigiau, o vis dar ją gromuliuoju ir bandau sugalvot, kaip čia parašyti, kodėl man taip patiko. Net negaliu pradėt skaityt kitos knygos.

Pirmiausia, man ši knyga labai vaizdiškai susidėliojo, kaip filmas. Greičiausiai tie mano vaizdai yra nelabai teisingi, nes Meksikoje nesu buvusi, bet čia tikriausiai ir yra autorės talentas taip parašyti, kad jauti besilydančio asfalto karštį ir jauti, kaip prie jo limpa plastmasinės šliurės ar kaip vėjyje plevėsuoja džiūstančios mažos mergaitės suknelės, kaip drėgme ir šalčiu dvelkia kalėjimo betonas.

Tas karščiu alsuojantis asfaltas – kalno bendruomenę perskyręs naujas greitkelis, nuo kurio, pasak kaimo gyventojų ir prasidėjo visos bėdos – vaikai nebegali be pavojaus gyvybei nueiti pas motiną, o blogiausia, kad tuo keliu visi kalno vyrai išvažiuoja į valstijas dirbti. Taip kalno bendruomenėje gyventi lieka tik moterys ir mergaitės, kurių didžiausias prakeiksmas yra būti gražia ir patraukti nakrobaronų dėmesį.

Nepaisant nesančių vyrų, kalno gyvenvietėje verda meksikietiškojo serialo aistros – dėl praeities, dabarties ir net ateities, kuri dažniausiai visai ne tokia, kaip buvo pranašauta. Vienintelis langas į pasaulį ir į išsilavinimą – televizorius. O šiaip aplink vien neviltis ir beprasmybė – korumpuota policijos niekas net radęs lavoną nekviečia, aguonų laukams naikinti skirtus chemikalus ta pati policija išpila tiesiai žmonėms ant galvų, žmonės dingsta, vyrai negrįžta, o mergaites tiesiog išsiveža. Vienintelė išeitis – neišeitis – brautis į šiaurę, kur, jei pasiseks, pasienio patruliai tiesiog nušaus tave į nugarą (čia, pasirodo, mažiausia blogybė).

Tačiau tarp brutalios aplinkos ir ne mažiau brutalios kalbos manieros, už šiurkščių žodžių, aistringų išdavysčių ir girtuoklysčių, tarp teksto eilučių sruvena tokia visiškai tyra ir bekompromisė meilė – motinos dukrai, dukros motinai, netikros sesers savo seseriai, moters – savo dukros seseriai, draugei, kalėjimo “kompanjonei”. Ir visas tas spalvingas mirguliuojantis pasaulis autorės pasakomas visiškai paprastais, neįmantriais žodžiais ir sakiniais, nepasakymais, tarsi žvilgsnio nukreipimu ar galvos linktelėjimu – žiū, tenai.

Visiškai nesaldus, pavojingas, žinant Meksikos situaciją ir bandymą kovoti su karteliais, ir beviltiškas pasaulis. Ir kartu kažkaip vis tiek – viltingas, nors ne, vis tiek beviltiškas. O gal?

_______________________

Knyga iš nuostabiosios Girulių bibliotekos. Daug konteksto knygai turėjau iš kontraversiškojo Jeanine Cummins “Amerikos purvo

Vakaro miglų sodas

Summa summarum iš šios knygos, kaip Bookerio nominantės tikėjausi kažko daugiau (arba kažko nuostabaus, kaip nuostabus yra knygos viršelis). Skaityti buvo įdomu, nuolatos galvojau, kaip daug nežinau apie Azijos istoriją ir koks baisus buvo Antrasis pasaulinis. Nuolatos galvojau ir apie “Knygą laiko būčiai” (dėl kamikadzių ir japoniškos pusės).

Jei trumpai apie siužetą – Jun Ling, Malaizijoje gyvenanti kinė, nori sukurti japonišką sodą savo seseriai, neišgyvenusiai japonų belaisvių stovykloje. Ironiška, kaip susiduria teigiama ir negatyvi Japonijos pusės. Japonišką sodą sukurti gali tik japonų sodininkas, vienas toks, pasirodo, gyvena ir tokį sodą kuria Malaizijos kalnuose. Knygos protagonistei tenka perlipti per savo pyktį, neapykantą ir visus vis dar kunkuliuojančius jausmus ir keliauti prašyti sodininko sukurti pažadėtąjį sodą.

Japonas sodininkas Aritomo ir yra tas personažas, kuris suteikia knygai jos skonį ir svorį. Šioje knygoje jis man yra įdomiausias personažas – ką jis be sodo kūrimo veikia Malajos kalnuose, kodėl paliko Japoniją, su kuo bendradarbiavo, koks jo tikrasis tikslas, koks tikrasis veidas? Ar bendravimas su Jun Ling yra savotiška jo atgaila? Kas svarbiau – meilė ar pareiga, o gal garbė?

Tuo tarpu, pagrindinė knygos veikėja pasirodė gan vienpusiška ir nuspėjama, viskas, kas apie ją yra įdomu – susiję su sodininku. Arimoto įtaka lyg ir padeda jai pakilti iš negatyvių jausmų purvyno, bet nežinau, ar čia autoriaus mintis buvo tokia Jun Ling parodyti tokia biškį isteriška asmenybe, kurią skaitytojui kaip ir noris užjaust, bet ne visai gaunas, nes ji pati labai jau kerštinga ir tas kerštas niekaip neatslūgstantis (ką rodo vienas niekaip neišsiunčiamas laiškas).

Tai tokie dvipusiai jausmai apie šią knygą. Ir patiko, ir nesigailiu skaičius, bet, matyt, reikia kažkaip atsipratint susikelt lūkesčius su nominacijom visokiom.

Kūnai

Kai smagumas yra būti nustebintai. Maloniai. Pirmiausia, pagyros keliauja knygos viršelio autorei Jolitai Vaitkutei, būtent jos viršelio paviliota susigundžiau knyga. Na, o visos kitos pagyros – knygos autorei Akvilei Kavaliauskaitei.

Patiko autorės kalba – nedaugiažodžiaujant ir per daug nepasakant, imti ir pasakyti – ir įdomiai, ir taikliai, ir su ironija, ir su mintim. Skaičiau ir stėbėjaus, kad čia gi novelės ir nelieka jokio ten neišsipildymo ar nesupratimo jausmo, kaip kad kartais būna su novelėm – skaitai, gražu, o lieki biški kaip musę kandus.

Super! Rekomenduoju trumpų tekstų smaguriams.

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto

Melas

Niekaip nesugalvoju, ar patiko knyga, ar ne. Buvo vietų, kurios patiko, bet buvo tokių, kur tikrai galvojau, ar yra tinkamos jaunam skaitytojui, ar ne. Bandžiau visaip atsiribot nuo išankstinių nusistatymų ir nuomonių, bet vis dėlto įžvelgiu kai kurių reikalų, su kuriais reikia ypatingai atsargiai elgtis, kad neištransliuoti netinkamos žinutės. Nors suprantu, ką autorė norėjo pasakyt ir ta žinutė yra labai teisinga ir prasminga, o bet tačiau skaitytojas turi būti toks labai jau nenaivus.

Žodžiu, viskas prasideda labai fainai, kai paauglė Ksenija iš bibliotekos pasiėmusi Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” iš bibliotekininkės gauna skirtuką su užrašu: “Dalinkis savo skaitymo įspūdžiais su kitais jaunais žmonėmis mūsų interneto puslapyje”. Apsilankiusi forume Ksenija randa labai įdomų atsiliepimą apie knygą ir atsiliepimo autoriui parašo žinutę.

Dabar bus spoileriai, tai suinteresuoti žmonės prašom neskaityt.

Žodžiu, Ksenija susirašinėdama įsimyli įrašo autorių, kuris kaip vėliau paaiškėja sėdi nepilnamečių kolonijoje už žmogžudystę. Knygoje vienas iš šalutinių veikėjų pamini, kad susitikinėti/susirašinėti su internetiniais žmonėmis labai pavojinga, pati mergina apie tai pamąsto, nes tėvai nuolatos tai kala į galvą, bet dabar į galvą yra kalusi meilė ir ji bėga iš pamokų ir visaip kitaip pagal interetines užuominas ieško savo naujos meilės realiam gyvenime.

Dėl kolonijos, tai ramų nelaimingą ir vienišą vaikiną pakiša jo pusbrolis, nes kaip nepilnametis jis už žmogžudystę gaus mažiau metų, bet kaip pavojinga rutulioti tokią temą – kalėjimuose gi visi “nekalti”, o būtent taip kaliniai kabina moteris – “nekaltai” sėdėdami, per užuojautą. Suprantu, ta kolonija siunčia daug naudingų žinučių – kaip jaunu žmogum gali būti manipuliuojama, kaip negalima pasitikėti ir t.t., bet vis tiek man mamiškas pavojaus signalas mirksi nors tu ką. Ar man jau visai paranoja?

Tai va. Šiaip tai gražiai knyga parašyta ir prasmingai – vaikinas gal kiek ir per protingai pasakoja apie situaciją (bet gražiai 🙂 ), kurioje atsidūrė ir šiaip gal per atmestinai nuteisiamas, jei jau rimtai žiūrėt, bet čia jau antrinės priekabės.

Tai va tokios tad mintys. Ką manot?

_________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Aklas spėjimas

Jei tik norite normalaus neperkrauto detektyvo – šis bus kaip tik. Jokių bereikšmių dialogų ir aprašinėjimų – tik tiek, kiek reikia. Intriga varo per puslapius, nėra kada žiovauti, galima taip ir skaityt iki ryto. Be to, viskas daugmaž logiška ir dvynukais nėščios tuoj gimdyt turinčios inspektorės nelaksto vienos po apleistus pastatus. Viskas, kaip būtų realiam gyvenime, net, jei ir yra viena nėščia veikėja, ir net jei ji pradeda gimdyti visiškai netinkamu laiku – gyvenime visiškai taip ir būna – viskas dažniausiai vyksta netinkamu laiku.

O dėl siužeto, na, nemanau, kad detektyvų siužetus reikia atpasakot – visur yra minimum vienas lavonas, koks nors geras inspektorius-tyrėjas-policininkas, koks nos pasipūtęs komisaras, raginantis kuo greičiau baigti byla, nes kiek galima krapštinėtis, krūtas aitišnikas, kuris ką nors pusiau nelegaliai iškrapšto ir taip toliau. Ramiai rekomenduoju šį detektyvą, kai norisi tokios lengvai skaitomos knygos.

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

The Plot Against America

The Plot Against America - Livros na Amazon Brasil- 9781400079490

Oi, Philip Roth, nu, man jis kosminis rašytojas yra. Tik gal jau laikas būtų pereit ant popierinių originalo kalba, nes su audio pasisunkinu sau gyvenimą, na, o vertimų vos keletas (labai rekomenduoju abu ir “Portnojaus skundą” ir “Amerikietišką pastoralę”).

Šioje knygoje Philip Roth žongliruoja istorija – kas būtų, jei. Šiuo atveju, kas būtų, jei JAV 1940 metais rinkimus būtų laimėjęs populistas ir naciams simpatizuojantis legendinis lakūnas Charles Lindbergh. Pagrindinis jo rinkimų šūkis, galima sakyti, buvo “America first”, tik kitais gal žodžiais (ir skaitant, žinoma, galvoji apie visas paraleles su šiandiena). Europoje įsisiūbuojant karui, Lindbergh’o argumentas buvo (ne be Hitlerio pagalbos) – čia ne mūsų karas, mes negalime siųsti savo vaikų kariauti ne savo karo, Amerika per šį karą bus neutrali valstybė, na, bent jau ne pakeliui su britais.

Pagrindinis knygos veikėjas – žydų berniukas Philip Roth (aha), gimęs tais pačiais metais, kaip ir pats autorius, pasakoja, kaip naujai susiklosčiusi situacija keičia Amerijos, jo ir jo šeimos gyvenimą, kaip išsiskiria nuomonės ir skyla šeimos, kaip staiga šalies piliečiai tampa kažkokiais antraeiliais, kuriuos reikia praskiesti jų gyvenamose vietose, kaip švaresniais būdais, demonstuojant, neva, gerą valią ir vis dar tą patį neutralitetą, susidoroti su mažumomis, kurių netoleruoja Hitleris. Kaip žmonės, norintys kovoti prieš nacius, bėga į Kanadą (kaip, atrodo, ir visose kitose amerikiečių negandų knygose). Ir kartu, kaip žydų pusėje atsiranda stojančių į naujojo prezidento pusę. Na, ir kur visa šita košė nuveda.

Knygoje man sudėtingiausia buvo susigaudyti visokiuose politiniuose reikaluose, nes pagrindiniai istoriniai veikėjai, kaip ir aišku, bet visokie šalutiniai besisukinėjantys šalia visokie governors ir kitokie politikai ar valdininkai ne visada aišku, ką ten reiškia, sakyčiau, čia tokia knygos dalis, kuri mažiausiai sugroja ir sunkiausia suprast (ypač audio), bet šiaip tai su Philip Roth tai tikrai neliūdna. Man taip patinka jo rašymo stilius, kad tikriausiai apie bet ką galėtų pasakoti ir man būtų įdomu.

Rekomenduoju romanų su istoriniu kontekstu mėgėjams, Philip Roth’o gerbėjams, o tingintiems prasidėt su angliškų knygų skaitymais, rekomenduoju HBO serialą pagal šią knygą – visai netyčia atradau ieškodama įrašui knygos viršelio.

The Plot Against America trailer.

Memelio gaisras

Neieškosiu priežasčių, kodėl nepavyko su šia knyga. Negali gi visi pasirinkimai pavykti. Nekabino manęs tos novelės, nors tu ką. Ir vienaip bandžiau, ir kitaip, ir niekaip nesigavo. Gali būti, kad po sunkiasvorės prieš tai skaitytos knygos, neįtiko nei stilius, nei istorija. Oh well, gaila. Tikėjaus kažką daugiau sužinot apie savo miestą. Paleidau knygą ieškoti savo skaitytojo.

__________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Vaizdai iš vaikystės

Vaizdai iš vaikystės šioje knygoje gali būti perteikiami vos keliais sakiniais puslapyje, vos pastraipa, iš tiesų, koks skirtumas, kiek žodžių, svarbu, kad jie nudirba savo darbą ir sukuria vaizdą. Jon Fosse jį sukuria. Kartais atrodo vos keliais žodžiais, pavyzdžiui “Esu labai alkanas”. Ir tu jau medituoji savo vaikystės vaizde, kai buvai alkana. Aš tai stoviu babos virtuvėj prie didžiulio aliumininio varinio (puodas žemaitiškai), kuriame baba nesuvokiamai krūvai savo anūkų išvirdavo, ką žinau, kokius gal penkis litrus manų košės (nesušokusios į gumuliukus), kurią valgydavom šiltą pusryčiams, o paskui visa dieną lįsdavom į tą puodą, kuriam košė jau sustingus ir būdavo galima su šaukstu iškabintą gabalą neštis rankoj į lauką, žinoma, prieš tai pasibarsčius cukrum ir cinamonu, jei netingi.

Arba – “Mane aprėkė”. Arba “Jaunimo klube vyksta šokiai”. Arba “Mes su Bjornu lipame į kalnus”. Ir akimis keliauji per Fosse vaikystę, o mintimis per savo. Tokia man meditacinė gavosi pirma knygos pusė.

O didžiausią įspūdį paliko ir vis dar sukasi galvoje apsakymas (tikriausiai) “Rytas ir vakaras”, kuriame, nenoriu spoilint, tik pasakysiu, autorius pasakoja apie vieno žmogaus (Juhaneso) gimimą ir gyvenimo pabaigą. Juhaneso gimimas pasakojamas jo tėvo Olajaus lūpomis, o gyvenimo pabaigoj, žinia, žmogus būna vienas, tad pasakoja pats. Nors gal tik mes esam susigalvoję, kad vienas, gal yra visai kitaip? Labai įdomi ir jauki pabaigos interpretacija. Būtų gerai, jei taip būtų. Švelniai. Paskaitykit.

________

*Leidyklos Aukso žuvys dovana, už kurią labai dėkinga

Girl, Woman, Other

Dar viena knyga, apie kurią galima nieko nerašyti. Ir nesinori. Iš tikro, Bernardine Evaristo nusipelnė viena laimėti Bookerį (kad ir kaip man patiktų M.Atwood), nes ši jos knyga – puiki. Tiesa, turiu keletą prisipažinimų.

Pirma, knygai laimėjus, iš karto parsisiunčiau ir bandžiau klausyti audio ir buvo per sunku. Kai pamačiau tekstą ant popieriaus, supratau, kodėl – tekste nėra taškų ir ne tiek jau daug didžiųjų raidžių (įdomu, kokia čia mintis slypi, apie tai dar negalvojau), o jau skaitant, teko nuolatos turėti šalia telefoną ir pasigooglint žodžius (oiiii, kaip užknisa), nes norėjau suprast niuansus ir nuotaikas iki galo (o ne interpretuoti).

Pradžioje skaityti buvo nelabai lengva, užtruko, kol įsivažiavau, bet paskui jau viskas važiavo, aišku, ne taip greitai, kaip kad skaityčiau lietuviškai, bet čia jau malonumas nugalėjo – kai tikrai verta pavargt. O dar vargas po šios knygos skaitomai – realiai reikia daryti pertrauką arba imti kokią iš viso ne grožinę, nes viskas nublanksta.

Kaip jau sako pavadinimas, knyga yra apie moteris (visokiausio amžiaus), bet ir apie other, kurios gal kada buvo gimę moterimis, bet jomis nebėra, o gal nori jomis tapti (o dar kaip vienos priima kitas ir atvirkščiai. Bet čia man tokia kaip ir šalutinė visų autorės pasakojamų istorijų apie moteris linija. Šiaip pagal struktūrą kiek priminė “Medžių istoriją”, nes pasakojamos moterų istorijos kartais tarpusavyje tik vos vos liečiasi ir galbūt visai netikėtai – jei pasakoja apie vieną moterį, kuri dirba namų tvarkytoja, tai už kelių dešimčių puslapių jau pasakos apie tų namų šeimininkę, kuri ten irgi per devinto vandens nuo kisieliaus atstumą bus kaip nors susijusi su dar kuo nors, na, bet žinoma, daugiau ar mažiau visos knygos pabaigoje žavingai susitinka ir ką nors viena apie kitą pagalvoja.

Bet svarbiausia tų moterų istorijos – šokinėjančio per kelias kartas iki šių dienų – pradedant juodaodžių emigrančių iš Britų imperijos, baigiant jų palikuonių, kurie net nebežino turintys genų iš Afrikos (per Amerikas). Tai kartu ir emigrantų istorijos, kurios, nepaisant odos spalvos, beveik visada yra panašios. Tai sėkmingos ir nesėkmingos istorijos, laimingos ir nelaimingos meilės ir santuokos, gražūs ir bjaurūs šeimyniniai santykiai, you name it. Nuo pogimdyvinės depresijos iki krūtų amputacijos. Nuo manipuliavimo iki visiško atsidavimo. Neišvardinsiu. Ir dar kaip parašyta! Visiškai visiškai pelnytas Bookeris, tik jis tikrai turėjo būti nedalintas.

Labai rekomenduoju, labai džiaugiuos, kad perskaičiau iki knygos vertimo išleidimo. Ir šiaip prirašiau per daug žodžių, o atrodo, nieko apie knygą neparašiau.

Apie ungurius ir žmones

“Apie ungurius ir žmones”, originaliu pavadinimu “Ungurių evangelija” – viena iš tų knygų, kur nieko nesinori rašyti, išskyrus tai, kad ji – puiki. Nuo pat pradžių, jau nuo pačio pirmojo puslapio, pagalvojau – o čia visas tekstas bus toks gražus??? ir dar užpavydėjau biškį, kad kažkas taip gražiai moka rašyti.

Šioje knygoje pasakojama ungurių istorija nuo Aristotelio laikų. Net neįsivaisdavau, kad tai toks paslaptingas gyvūnas, taip nepasidavęs žmogaus stebėjimui, kad net vertė jį galvoti, kad jis atsirandąs iš niekur. Na, geriausiu atveju, iš dumblo. Taip atsitiko todėl, kad niekas nesugebėjo rasti ungurių dauginimosi organų. Net Freudas buvo užsidegęs šia paieška, bet jam nelabai išdegė, kaip ir daugybei kitų mokslininkų. Norite tikėkite, norite – ne, bet dauginimasis iki šiol yra apgaubtas daugybe paslapčių, kurių nespoilinsiu.

Šioje ungurio kelionėje knygos autorius yra pakeleivis. Kartu su tėvu, su kuriuo žvejodami ungurius patirdavo pačias jautriausias ir artimiausias akimirkas. Nieko ten nepaprasto tose akimirkose – tylos daugiau nei pokalbių ar įsimintinų nutikimų – gal dėl to taip ir pagauna tas tiesiog buvimas kartu, dviese, jų tylioje veikloje, patirties perdavime iš vienos kartos kitai. Taip artima daugeliui – nieko stebuklingo, žvejyba ir nujaučiami, bet nepasakomi žodžiai. Ne dėl nenoro, greičiau gal dėl nemokėjimo, tik nujautimo.

Ypatingai talentingai parašyta, grynuolis toks. Labai rekomenduoju.

*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos Lankos.

Anapus fotografijų

Knygai einant į pabaigą ėmiau galvoti, kad ji galėtų niekada nesibaigti – skaityčiau ir skaityčiau (panašiai kaip Olive Kitterige knygos dalių galėtų būti begalybė). O beskaitydama bibliotekos knygą, sugalvojau, kad man žiauriai reikia ją turėti savo bibliotekoje (nors knygų antrą kartą neskaitau, bet šią laisvai būtų galima) – taip man jos reikia. Toks būtų mano naujos meilės Kate Atkinson išpažinimas. Po “Gyvenimas po gyvenimo” ir “Griuvėsių dievo“, “Anapus fotografijų” lipa ant pirmos vietos pjedestalo – labai patiko.

Nuo pirmo puslapio, kurioje knygos veikėja pasakoja apie nelabai romantišką savo pradėjimą, knyga stebina ryškiu Kate Atkinson stiliumi (Ir ji taip ypatingai rašo, kad man čia iš viso nesinori jokių apžvalgų rašyt savo neatkinsonišku stilium). Kažkaip savaime suprantama atrodo atpažinti lietuvių autorių iš stiliaus, bet verstinį, verstą skirtingų vertėjų – neįtikėtina, kaip išraiškinga!

Nors knygoje daug visokių personažų ir pakeleivių, ją skaičiau kaip vienos šeimos/giminės moterų – gimstančių, augančių, įsimylėjusių, gimdančių, mylinčių, nekenčiančių, rėkiančių ir tylinčių, tekančių, našlaujančių, laukiančių, pradingstančių, iškeliaujančių, ieškančių – istorijas. Moterų, apsikrovusių vaikais ir besistebinčių, kaip atsidūrė tokioje beviltiškoje nemokamų tarnaičių padėtyje, moterų, besižavinčių ir keikiančių vyrus, moterų, konkuruojančių tarpusavyje nuo tada, kai buvo mažytės mergytės. Daugybė personažų, kurie yra tokie tikroviški ir gyvenimiški, dažniausiai nelabai mieli, išskyrus keletą vos ne angeliškos išvaizdos ir gerumo jaunuolių, kad pasijauti sėdinti jų vituvėje ir ragaujanti jų kepinius, kurių jokiais būdais negalima pirkti kepykloje (gėda šeimininkei).

“Anapus fotografijų” slypi daugybė istorijų, kurias narplioji narplioji, pamiršti (kas kieno vaikas-brolis-dėdė-meilužis) ir prisimeni, nieko nebesitiki, o autorė tik šast kitam puslapį apsuka istoriją, primena, atskleidžia, prajuokina, ironizuoja (nuolatos). O labiausiai gal iškaišo tarp eilučių. Tylias angliškas dramas (na, čia jums ne Neapolis), kurių atgalinis sprogimo laikmatis jau tiksi.

Ypatingai rekomenduoju, eina sau, koks gėris.

Pušų salos

Įdomiai prasidėjęs romanas (pagrindinis veikėjas susapnuoja žmonos neištikimybę, pasiima pasą ir oro uoste sėda į pirmą pasitaikiusį toli skrendantį lėktuvą – taip atsiduria Japonijoje), vėliau kažkaip nublanksta ir pavirsta į kažkokią pretenzingą,(visokių ten rytų ir vakarų bendrumų ir skirtumų paiešką), bet nuobodoką istoriją, kurią pabaigiau skaityt labiausiai tik dėl to, kad knyga nestora, na, ir šiaip, kad dažniausiai skaitau iki galo.

Negaliu sakyt, kad skaityt visai neverta, nes vietomis, ypač pradžioje buvo įdomu susidurti su tokiu fenomenu kaip japonų savižudžiai ir būdai, kaip tai galima padaryti – kokioj aplinkoj (gražioj, bjaurioj), kokiam miškelį (klaidžiam ar vaiduokliškam) ir t.t., bet galiausiai ir tai pabosta. Tai užskaitau šią knygą, kaip tokią herojaus vidinę perkrovą alia retreat’ą, kai biški kasdienybė-beprasmybė užknisa ir reikia kažkaip atsiknist atgal (arba ne), pakeliui bandant išgelbėt pasaulį (nebūtinai sėkmingai).

Gal patiktų kokiem japoniškų dalykų mėgėjams tokia knyga, nžn. Manęs labai nesužavėjo. O pabaga knygos visai patiko. Netikėta ir net, sakyčiau, žaisminga. Bent ayperka, kad skaičiau iki galo.

Regimybės

Regimybės - Knygos.lt

…pasigendi regimybės, o ne nuolat esančio tikrovės reiškinio, – juk kaip gali ilgėtis to, ko išvis niekad nėra buvę?

Po “Motinų sekmadienio” ir šios knygos man Graham Swift yra akimirkos nuotaikos meistras. Laiko ir akimirkų žonglierius, nutylėtojas, klaidinantis skaitytoją labirinte – niekada nežinai, kokia nuotaika ar siužeto posūkis užklups – ar saldus momentas, kai žinai, kad meilė išduos, ar akimirka, kai vienas iš poros supranta apie kito išdavystę, nors vienas kitam neištarė nė žodžio, ar balta atsisveikinimo nosinaičių jūra, plevėsuojanti traukinių stotyje išlydint evakuojamus vaikus. Skarelė tam, kad vaikas motinų jūroje pamatytų savo motiną, bet kaip ją pamatyt, kai visos motinos tokiomis pat nosinaitėmis moja?

Labiausiai šioje knygoje surezonavo motinystės/tėvystės tema, kai aštuonmetis Ronis evakuojamas iš Londono į kaimą, kur netikėtai patenka į savotišką rojų pas pasiturinčią bevaikę porą, kuriems šis mažas berniukas yra proga išpildyti per visą gyvenimą susikaupusią meilę. O Roniui šansas paragauti kitokio gyvenimo, atsispirti į kitokią ateitį. Dviprasmiški jausmai apima skaitant, kaip su kiekviena vaikui saugia diena (o kiekvienai motinai svarbiausia vaiko saugumas), Ronio motina savo vaiką praranda, tokia yra kaina – išsaugoti vaiką fiziškai ir, bėgant laikui, visiškai prarasti jį emociškai. O kartu pačiai iš nuostabios mylinčios motinos pavirstant į karo išvargintą, piktą, ir apskritai kitam pasauliui prikausančią moterį, kuriai jau nebeįmanoma nei pasivyti savo vaiką laike, nei jį suprasti.

Na, ir, žinoma, meilės trikampio linija, kuria autorius skaitytojui nesuteikia skaitymo lengvumo, kur būtų galima suskirstyti veikėjus į teisiuosius ir nusidėjelius – knygos pradžios švelni draugystė niekaip negarantuoja ilgo ir laimingo gyvenimo, kuris vis dėlto ištinka du iš trijų veikėjų, ir nebūtinai tuos, kuriuos skaitytojas pradžioje gal bus nusižiūrėjęs.

Puiki, vienu įkvėpimu suskaitoma akimirkos, trunkančios visą gyvenimą, knyga.

/Už knygą ačiū leidyklai “Baltos lankos”

//Originalus knygos pavadinimas Here We Are