Vaizdai iš vaikystės

Vaizdai iš vaikystės šioje knygoje gali būti perteikiami vos keliais sakiniais puslapyje, vos pastraipa, iš tiesų, koks skirtumas, kiek žodžių, svarbu, kad jie nudirba savo darbą ir sukuria vaizdą. Jon Fosse jį sukuria. Kartais atrodo vos keliais žodžiais, pavyzdžiui “Esu labai alkanas”. Ir tu jau medituoji savo vaikystės vaizde, kai buvai alkana. Aš tai stoviu babos virtuvėj prie didžiulio aliumininio varinio (puodas žemaitiškai), kuriame baba nesuvokiamai krūvai savo anūkų išvirdavo, ką žinau, kokius gal penkis litrus manų košės (nesušokusios į gumuliukus), kurią valgydavom šiltą pusryčiams, o paskui visa dieną lįsdavom į tą puodą, kuriam košė jau sustingus ir būdavo galima su šaukstu iškabintą gabalą neštis rankoj į lauką, žinoma, prieš tai pasibarsčius cukrum ir cinamonu, jei netingi.

Arba – “Mane aprėkė”. Arba “Jaunimo klube vyksta šokiai”. Arba “Mes su Bjornu lipame į kalnus”. Ir akimis keliauji per Fosse vaikystę, o mintimis per savo. Tokia man meditacinė gavosi pirma knygos pusė.

O didžiausią įspūdį paliko ir vis dar sukasi galvoje apsakymas (tikriausiai) “Rytas ir vakaras”, kuriame, nenoriu spoilint, tik pasakysiu, autorius pasakoja apie vieno žmogaus (Juhaneso) gimimą ir gyvenimo pabaigą. Juhaneso gimimas pasakojamas jo tėvo Olajaus lūpomis, o gyvenimo pabaigoj, žinia, žmogus būna vienas, tad pasakoja pats. Nors gal tik mes esam susigalvoję, kad vienas, gal yra visai kitaip? Labai įdomi ir jauki pabaigos interpretacija. Būtų gerai, jei taip būtų. Švelniai. Paskaitykit.

________

*Leidyklos Aukso žuvys dovana, už kurią labai dėkinga