2020

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).

Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.

Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.

Geriausios negrožinės

Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”

Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”

Grafinė

Nora Krug “Heimat”

Geriausios iš geriausių grožinių

Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”

Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”

Richard Powers “Medžių istorija”

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”

Marina Stepnova “Sodas”

Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”

Irgi geriausios, nes turtingi metai

Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”

Jurga Tumasonytė “Undinės”

Sergej Dovlatov “The Suitcase”

Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”

Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”

Laura Groff “Florida”

Mathias Enard “Vagių gatvė”

Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”

Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”

Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”

Paauglių

Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”

Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”

Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”

Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”

_____

Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.

Vaizdai iš vaikystės

Vaizdai iš vaikystės šioje knygoje gali būti perteikiami vos keliais sakiniais puslapyje, vos pastraipa, iš tiesų, koks skirtumas, kiek žodžių, svarbu, kad jie nudirba savo darbą ir sukuria vaizdą. Jon Fosse jį sukuria. Kartais atrodo vos keliais žodžiais, pavyzdžiui “Esu labai alkanas”. Ir tu jau medituoji savo vaikystės vaizde, kai buvai alkana. Aš tai stoviu babos virtuvėj prie didžiulio aliumininio varinio (puodas žemaitiškai), kuriame baba nesuvokiamai krūvai savo anūkų išvirdavo, ką žinau, kokius gal penkis litrus manų košės (nesušokusios į gumuliukus), kurią valgydavom šiltą pusryčiams, o paskui visa dieną lįsdavom į tą puodą, kuriam košė jau sustingus ir būdavo galima su šaukstu iškabintą gabalą neštis rankoj į lauką, žinoma, prieš tai pasibarsčius cukrum ir cinamonu, jei netingi.

Arba – “Mane aprėkė”. Arba “Jaunimo klube vyksta šokiai”. Arba “Mes su Bjornu lipame į kalnus”. Ir akimis keliauji per Fosse vaikystę, o mintimis per savo. Tokia man meditacinė gavosi pirma knygos pusė.

O didžiausią įspūdį paliko ir vis dar sukasi galvoje apsakymas (tikriausiai) “Rytas ir vakaras”, kuriame, nenoriu spoilint, tik pasakysiu, autorius pasakoja apie vieno žmogaus (Juhaneso) gimimą ir gyvenimo pabaigą. Juhaneso gimimas pasakojamas jo tėvo Olajaus lūpomis, o gyvenimo pabaigoj, žinia, žmogus būna vienas, tad pasakoja pats. Nors gal tik mes esam susigalvoję, kad vienas, gal yra visai kitaip? Labai įdomi ir jauki pabaigos interpretacija. Būtų gerai, jei taip būtų. Švelniai. Paskaitykit.

________

*Leidyklos Aukso žuvys dovana, už kurią labai dėkinga