Pušų salos

Įdomiai prasidėjęs romanas (pagrindinis veikėjas susapnuoja žmonos neištikimybę, pasiima pasą ir oro uoste sėda į pirmą pasitaikiusį toli skrendantį lėktuvą – taip atsiduria Japonijoje), vėliau kažkaip nublanksta ir pavirsta į kažkokią pretenzingą,(visokių ten rytų ir vakarų bendrumų ir skirtumų paiešką), bet nuobodoką istoriją, kurią pabaigiau skaityt labiausiai tik dėl to, kad knyga nestora, na, ir šiaip, kad dažniausiai skaitau iki galo.

Negaliu sakyt, kad skaityt visai neverta, nes vietomis, ypač pradžioje buvo įdomu susidurti su tokiu fenomenu kaip japonų savižudžiai ir būdai, kaip tai galima padaryti – kokioj aplinkoj (gražioj, bjaurioj), kokiam miškelį (klaidžiam ar vaiduokliškam) ir t.t., bet galiausiai ir tai pabosta. Tai užskaitau šią knygą, kaip tokią herojaus vidinę perkrovą alia retreat’ą, kai biški kasdienybė-beprasmybė užknisa ir reikia kažkaip atsiknist atgal (arba ne), pakeliui bandant išgelbėt pasaulį (nebūtinai sėkmingai).

Gal patiktų kokiem japoniškų dalykų mėgėjams tokia knyga, nžn. Manęs labai nesužavėjo. O pabaga knygos visai patiko. Netikėta ir net, sakyčiau, žaisminga. Bent ayperka, kad skaičiau iki galo.