Summa summarum iš šios knygos, kaip Bookerio nominantės tikėjausi kažko daugiau (arba kažko nuostabaus, kaip nuostabus yra knygos viršelis). Skaityti buvo įdomu, nuolatos galvojau, kaip daug nežinau apie Azijos istoriją ir koks baisus buvo Antrasis pasaulinis. Nuolatos galvojau ir apie “Knygą laiko būčiai” (dėl kamikadzių ir japoniškos pusės).
Jei trumpai apie siužetą – Jun Ling, Malaizijoje gyvenanti kinė, nori sukurti japonišką sodą savo seseriai, neišgyvenusiai japonų belaisvių stovykloje. Ironiška, kaip susiduria teigiama ir negatyvi Japonijos pusės. Japonišką sodą sukurti gali tik japonų sodininkas, vienas toks, pasirodo, gyvena ir tokį sodą kuria Malaizijos kalnuose. Knygos protagonistei tenka perlipti per savo pyktį, neapykantą ir visus vis dar kunkuliuojančius jausmus ir keliauti prašyti sodininko sukurti pažadėtąjį sodą.
Japonas sodininkas Aritomo ir yra tas personažas, kuris suteikia knygai jos skonį ir svorį. Šioje knygoje jis man yra įdomiausias personažas – ką jis be sodo kūrimo veikia Malajos kalnuose, kodėl paliko Japoniją, su kuo bendradarbiavo, koks jo tikrasis tikslas, koks tikrasis veidas? Ar bendravimas su Jun Ling yra savotiška jo atgaila? Kas svarbiau – meilė ar pareiga, o gal garbė?
Tuo tarpu, pagrindinė knygos veikėja pasirodė gan vienpusiška ir nuspėjama, viskas, kas apie ją yra įdomu – susiję su sodininku. Arimoto įtaka lyg ir padeda jai pakilti iš negatyvių jausmų purvyno, bet nežinau, ar čia autoriaus mintis buvo tokia Jun Ling parodyti tokia biškį isteriška asmenybe, kurią skaitytojui kaip ir noris užjaust, bet ne visai gaunas, nes ji pati labai jau kerštinga ir tas kerštas niekaip neatslūgstantis (ką rodo vienas niekaip neišsiunčiamas laiškas).
Tai tokie dvipusiai jausmai apie šią knygą. Ir patiko, ir nesigailiu skaičius, bet, matyt, reikia kažkaip atsipratint susikelt lūkesčius su nominacijom visokiom.
Ėmiau šią knygą dėl istorijos, egzotikos ir noro pažinti. Gaila, bet nesiskaitė man. Gal kad skaičiau angliškai ir tekste buvo palikta daug malajietiškų, afrikaanų terminų – daiktų, maisto pavadinimų. Be to, reikia sau pripažinti, kad praradau vaikystėje regis turėtą lengvybę įsivaizduoti gamtą ir aplinką iš teksto. Dabar norisi visko greitai ir vizualiai, matyt, užsiblokavo kažkas smegenyse:) Tad perskaičiusi apie 25 proc. knygos, susiradau ekranizaciją. Tada man nušvito gamtos grožis, to laikmečio žmonės ir jų aprėdai, interjerai. Neabejoju, kad knyga yra pilnesnė ir gilesnė nei filmas, bet tiesiog man šį kartą reikėjo matyti.
O, geras, eisiu ieškot filmo
Aš tikrai daugiau iš knygos tikėjausi, dabar po kiek laiko galiu pasakyt kad sodo tvarkymas labiausiai įstrigo, nors gal pagrindinė tema yra okupacija