Sukeistas

O aš tai jau žinau, kas bus kitų metų paauglių metų knyga. Nebent kokis kitas pajėgus konkurentas išdygtų šiais metais ir tada kautųsi, o vėliau kristų garbingoje kovoje, nes laumės ir maumai vis tiek nugalėtų, kad gal ir ne visai priimtinais būdais (viskas vyktų užkulisiuose ir galiausiai niekas visos tiesios vis tiek nesužinotų).

Tai, kaip ir viskas aišku, gali toks trumpas įrašas ir būti, tik dar keletas žodžių. Nors čia knyga 12 ir vyresniems iki 99, patys mieliausi personažai knygoje man buvo proseniukai. Nenuoramos dūšelės senatvės stingdomuose kūnuose. O jau kalba jų, o pašėlimas jaunystėje, galėtų būt atskira knyga, kurią mielai skaityčiau taip pat susitingus ir vos kvėpuodama, kaip ir “Sukeistą”, kuris turėjo vadintis “Šiaudinė mėsa” ir “Šiaudinis kūnas”, ir visi pavadinimai kuo puikiausiai tinka (kad ir kaip juokingai skamba pirmą kartą išgirdus), ypač, kai perskaitai knygą.

Iš tikro tai pavydžiu dabartiniams plius minus šešiolikmečiams šios knygos. Aš tikriausiai būdama tokio amžiaus šią knygą miegočiau apsikabinus ir skaityčiau kokį šimtą kartų, spoksočiau į visas iliustracijas, bandydama suprasti, ką nupiešė autorė ir ką turėjo omenyje, milijoną kartų skaityčiau trumpus Gedo žodžius ir būčiau paskendus įsimylėjelių įsimylėjime.

Kol viską surašiau, dar nusprendžiau premijuoti knygą geriausio knygos dizaino kategorijoje. Sveikinu autorę, sveikinu leidyklą. Kad jau nepamanytumėt, kad bandau įsiteikti autorei suokdama pagyras, pasakysiu, kad knygos kulminacija (susijusi su chemija) man pasirodė kiek per žemiška, ta prasme, kad galvojau, kad ji bus labiau susijus su burtais nei ginklais, žiaurokas ten susidorojimas įvyksta. Bet ir būtybės žiaurios, tad gal ir lygiosios gaunasi.