Laiškai hipokampui

Šitos knygos fizinis būvis yra labai gražus (nors va taip poste – beveik nematoma) – puikus popierius, gražios iliustracijos, kurias pirmiausia pamatai pro jūros arkliuko langelį (kaip ant viršelio). Na, o kai pradedi skaityti tekstą – iš viso paskęsti skaitymo malonumo jūroj (o aplink, žinoma, plaukioja jūrų arkliukai). Taip ir paėmiau knygą į rankas – dėl grožio, o kai pradėjau skaityti, tai nebegalėjau sustot.

Maži knygos tekstai apie ką nors – įspūdį, akimirką, “gyvenimo razinas – tas ypatingas akimirkas, kurios nutinka tik kartą ir yra nesurežisuotos, kurios išmuša iš vėžių, kurioms neįmanoma pasiruošti ir apie kurias neišmoksite jokiam universitete.” Daugiau nieko ir nerašysiu – kad nesugadinčiau. Tokia savotiška atvirų (tokių, kur šiaip nesakai mamai) žodžių meditacija (po sunkaus prieš tai skaityto teksto).