Grožis lyg žaizda

Kodėl taip sunku parašyti labai geros knygos apžvalgą? Apie blogą galiu pribambėti pastraipas, o apie gerą galiu tik patylėt. Gal čia ir baikim?

Žodžiu, man “Grožis lyg žaizda” nunešė stogą. Va taip. Na, ne paslaptis, kad aš esu didelė “Šimto metų vienatvės” gerbėja (skaičiau lygiai prieš šimtą metų), taip pat ne paslaptis, kad siaubingai nemėgstu vienų knygų lyginimo su kitom, nes dažniausiai tai būna didelės marketinginės melagystės, bet ši knyga, matyt, yra kitoj pasaulio pusėj reinkarnavęsis Gabriel Garcia Marquez. Arba taip, arba Eka Kurniawan (kuris kol nepagooglinau, galvojau, kad yra moteris) yra, dievaž, neaišku kokių dvasių apsėstas, nes viešpatėliau, su tokia fantazija galima ne tik išprotėti, bet ir visus skaitytojus išvesti iš proto. Jau nekalbu apie kosminio lygio talentą taip pavadinti knygą, kad perskaičius supranti, kad geresnio pavadinimo ir visos knygos ašies sugalvoti neįmanoma.

Ši knyga ir žiauri, ir šlykšti, ir bjauri, ir nuostabi – ir viskas viename. Ir tobulai sustyguota, nes skaitai ir tiki visomis tomis abrakadabromis (kai kurie fb minėti skaitytojai, besiskolinantys iš manęs knygas, šią knygą garantuotai norėtų mest į sieną, tad jei imsite skaityti ir galvosit, kad pievos, tai nesijaudinkite – esate visiškai normalus šalto proto individas). Ir tikriausiai galėtum iškabint akis kiekvienam drįsusiam abrakadabromis suabejoti (įtariu, knyga sužadina visokias pirmaprades žiaurystes, dėl to jau žinau, kad galimai suabejosiantys knygos iš manęs negaus – visų labui ir gerovei). Tikriausiai jau pagalvojote, kad knyga man padarė per didelę įtaką ir mano objektyvumui šioje vietoje yra visiškas galas. Na, ir tebūnie.

Kosminis ačiū leidyklai “Kitos knygos” už šio šedevro vertimą ir leidimą.

Oro

Suviliojo mane knygos viršelis – puiki idėja. O knygą iš biliotekos paėmė kolegė – ir taip būna. Įsitaisiau lovoje ir ėmiausi skaityti nekantraudama, nes iš tikro buvo labai smalsu, kas ten per istorija. Labai smagiai nuteikė knygoje įdėtas skirtukas su veikėjų vardais ir ryšiais – iš vienos pusės “Dabar” iš kitos “Po potvynio” – iš tiesų gan dažnai tuo skirtuku teko pasinaudoti – nes veikėjų daug, o galiausiai tarp jų visiškai pasiklydau ir, tiesą pasakius, pavargau nuo jų.

Ilgai nelaukdama prisipažinsiu – neperskaičiau knygos. Pavargau nuo jos, pavargau nuo daugybės veikėjų ir pavargau ieškoti jų ryšių ir t.t. Kad ir distopija, ir su puikia idėja, tačiau ši knyga nėra klasikos šedevras, kurį sukandus dantis turėčiau skaityti alia bandydama save nugalėti. Vis dėlto tai yra pramoginė knyga ir skaityt turi būti malonumas. O kada tas malonumas baigėsi, net negaliu pasakyti. Perskaičiau pusę knygos (199 psl. – knyga storoka ir man tai iš karto kelė įtarimų, nes parašyti 400+ kokybiškų puslapių yra milžiniškas iššūkis, net rašymo grandams kartais pakišantis koją) ir nusprendžiau, kad užteks. Tuo labiau, kad reikėjo nuspręsti, kokias knygas vešiuosi velykiniams skaitiniams, o vietos dešimčiai knygų nebuvo.

Galvoju, gal tikrai ta veikėjų begalybė pakišo koją? Toks jausmas, kad su šitais veikėjais būtų buvę galima parašyti tris knygas… Ekologinė katastrofa lyg ir turėtų būti pagrindinė knygos linija, ir, iš tikro, šiurpas bėgioja skaitant, kaip Kuršių nerija iš pusiasalio tampa sala, bet paskui ta katastrofa pasiklysta tūsuose, naktiniuose klubuose ir smulkiai aprašomose tinklaodėse ir kitoje ateityje. Pagrindiniai veikėjai kaip ir yra, bet jų charakteriams neduodama laiko atsiskleisti išsivystyti ir galiausiai viskas nusibosta. Gal reikėjo iš viso atsisakyti idėjos kas skyrių žaisti dabar ir ateityje žaidimą, nes man puikiausiai būtų užtekę skaityti, kas bus “ateityje” – būtų buvę galima išvengti sudėtingo pertekliaus?

Žinoma, knygos neperskaičius sakyti, kad yra taip ir ne kitaip, gal ir ne visai teisinga, gal vėliau viskas gražiai susidėlioja ir kitaip išsisprendžia, bet gal tegul kažkas kitas kantriai skaito ir apie tai parašo.

1000 klausimų ir atsakymų

Image result for 1000 klausimų ir atsakymų

Nors ne visada pataikydavau žiūrėti “Lietuvos tūkstanymečio vaikus”, esu didelė šio žaidimo fanė ir nepaliauju stebėtis, kokie gudrūs tie studijoje dalyvaujantys vaikai, kurie ilgiausio filmavimo metu, tvieskiant šviesoms, stovėdami prieš kameras sugeba iš giliausių smegenų kartelių iškrapštyti protingiausius atsakymus, surasti sąsajas ir net suskaičiuoti mintinai! Vis įsivaizdoju save jų vietoje – ištiktą stabo ir nesugebančią pasakyti savo vardo ir iš kur esu, jau nekalbant, kad reiktų pasakyti, kiek bus dukart du.

Taigi, ramiai atsivertus knygą sau žaidžiu namie, konkuruodama tik pati su savim, nes prieš vyrą, įtariu, praloščiau (dėl to jis ir mano vyras, ne kitaip), nes jis atsimena viską, į ką yra pažiūrėjęs susikaupusiu žvilgsniu, tuo tarpu aš atsimenu viską, į ką žiūriu nesusikaupusiu, o tai dažniausiai būna ne vietoje padėti daiktai, visokie namų rakandai ir t.t., pro kuriuos jis gali praeiti lygiai šimtą kartų ir vis tiek nerasti, kaip ir negirdėti mano bambėjimų, kurių dažnai neatskiria nuo gyvybiškai svarbios informacijos, ir tada sako, kad niekada jam to nesakiau. Žodžiu, dar pažiūrėtume, kas ten ko daugiau žino apie tikrą gyvenimą.

Taigi, kuo man šita knyga patinka? Ji ne tik kad klausia ir atsako, bet ji paaiškina. Pavyzdžiui, pačiuose pirmuose puslapiuose paaiškina kokios spalvos yra svarbiausios spaudoje (t.y. ir spausdinant skaitytojos skaitomą knygą). Man pavyzdžiui, baisiai įdomu, bet kur tu čia labai rastum tokį paaiškinimą, nebent visiškai netyčia. Dar būna, kad žinai kokį faktą, bet nieko daugiau apie tai nežinai – tai va, knygoje apie kiekvieną klausimą dar ir apipinta istorija, paaiškinta priežastis, kodėl tas ar anas yra toks ar anoks, iš kur kilo vienoks ar kitoks pavadinimas, jei reikia suskaičiuoti, tai kaip ir kodėl – štai kur šios knygos nuostabumas – sužinai ne tik sausą atsakymą, bet dar ir krūvą įvairiausių istorijų. Image result for IQringas

Kaip jau rodžiau fb, žaidžiu ne tik su knyga, bet ir su kortelėmis, va, šai iš šitos mažos dėžutės (kuri, aleliuja, nėra žaidimas išpūstukas, kur atidarai dėžutę ir pusė dėžutės – oras). Knyga, puikiausiai tinkanti “užmušti” laiką kelionėje, gal ir per sunki tampytis, tad išeitis – žaidimas IQ ringas – tilps ir į mažą rankinę ar kuprinės kišenę. Ir tikiuosi labai, nebus vien tik Nr.1, bet ir begalinė serija gudrių klausimų, kuriuos atsakant galima išmokti apie pasaulį.

Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą ir žaidimą. Nors knygą ir gavau dovanų, ją giriu dėl gerumo, o ne dėl gyrimo. Nepatiktų ir negirčiau, gi žinot.

Sostinė

Labai skubėjau į susitikimą su autorium, bet nespėjau. Girdėjau, autorius mėgsta pakalbėti – patikėsiu – jaučiasi knygoje. O pati knyga man pasirodė tokia banguota – tai pasigriebia dėmesį, tai paleidžia (o tada jau tenka skaityti-dirbti), tai pasigriebia, tai paleidžia. O kai taip atsitinka, tai sunku pajusti knygos vientisumą, o paskui, aišku, parašyti savo įspūdžius.

Pati knyga tai turi reikalų su rožiniais akiniais (mano). Pagrindinė mano rožinių akinių tema – Briusely, neva, visi kažkokie tokie kitokie, rūpinasi europiečių gerove ir t.t. Kažkaip net pačiai nepatogu apie tai rašyti, nes nesu juk tokia žalia naivuolė, bet matyt, tiesiog žmogui reikia kuo nors tikėti… O ir Lietuvoj mes šiaip jau Briuselio biurokratais pasitikim labiau, nei saviškais.

Na, o tuo tarpu Briuselyje žmonės tiesiog visokiais įmanomais būdais daro karjerą, lenda ten, kur daugiau įtakos, o įtakos daugiau ten, kur daugiau pinigų. Žmonės, kurie arba rūpinasi savo nacionaliniais, arba savo asmeniniais interesais bei bandymais prastumti kokias nelabai vykusias idėjas, kurioms per toli įsivažiavus, tiesiog per vėlu sustoti.

Tai tiek žinių iš Briuselio. Tiesa, ten dar kartais bėgioja kiaulės (kur kiaulystės, ten ir kiaulės), atsitinka žmogžudystės ir šiaip verda reikalai. “Sostinė” gula į tokių knygų lentyną, kur džiaugiuos, kad perskaičiau (dėl bendro supratimo), bet sąrašas žmonių, kuriems rekomenduočiau perskaityti – neilgas.

kai aš buvau malalietka

Image result for malalietka knyga

iš tikro visokiausiai būdais bandžiau susiturėti nuo šios knygos skaitymo – nes dabar visi ją skaito, o ir šiaip krūvą prie lovos užtruks skaityt porą metų. bet tada kažkas fb nulinkino į knygos ištrauką, tada perskaičiau visas ištraukas, o tada padariau, ką seniai buvau darius – nuėjau ir nusipirkau knygą knygyne, nes reikėjo perskaityti dabar. taip jau man būna – kantrybe nepasižymiu.

nu, ir ką. iš tos knygos tiesiog veržiasi laikai, kai buvau malalietka – su visais kvapais, garsais, jausmais, pakilimias ir nuopoliais, madomis (susidedančios iš vienerių turginių džinsų ir dviejų bliuskų – čia aš apie save), fyfiškumais ir išgyvenimui reikalingą pritapimą prie chebros. įsivaizduoju (ir pavydžiu), kaip knyga skaitosi vilniečiui, kur visos vietos – nuvaikšiotos ir nuzulintos, šiauliečiai jau turi irgi savo knygą, dabar prašom kokį rašantį klaipėdietį klaipėdiečiams parašyti apie prieplaukas, pėdas, galerijas ir arbatas už penkiasdešimt centų (ar dar likę ten tokių rašančių?)! nes aš irgi noriu to jausmo!

labiausia knygoje surezonavo ta mokyklinių laikų paauglystė – vėlesniais laikais su protagoniste keliai išsiskyrė (į kitą VU faką), tad jau tiesiog skaitai kaip visai nepažįstamą istoriją, nepažįstamus filologinius ir doktorantinius kelius, kuriais nekeliauta. o bet tačiau pasikartosiu, labiausiai knygoje suveikia ypatingas autorės sugebėjimas taip gerai perteikiant atmosferą ir nuotaiką, kažkaip stebuklingai pačiai išlikti neutralia, neverkšlenti dėl lietuviškos malalietkos nedalios, pasaulio neteisybių ir t.t. Kažkoks dzin dzen stilius, sakyčiau.

tad va, taip įdomiai gaunas, kad man labiausiai patiko knygos skyriai iš šatėnų, kur patys pačiausi malalietkiniai laikai. Ką domina studentavimai, videonuomos ir baliai – skaitykit knygoj. o ir šiaip paskaitykit, nu, nes kaip ne kaip, tai yra įvykis literatūriniame pasaulyje, tai yra moteriškas balsas, kuris nemiauksi, nepūkuotas, necukruotas (o toks labiau dirty) ir tarsi atsveria Kmitos vyrišką šiaulių gezų pasaulį, tad dabar tokia kaip ir alia lygybė, jau viskas, kas po to bus parašyta ta tema, bus kaip po k.sabaliauskaitės pasipylę knygos apie vilnių.

PS paskolint knygos negaliu, nes liko pas mylimiausią malalietką londonuos