Month: March 2019

Supintos

~ kzL ~ 6 Comments

Image result for supintos knyga

Nepatiko. Kadangi bambėdama atskleisiu turinį, tai kas planuojate vis dėlto knygą  skaityti, tai toliau NESKAITYKITE.

Žodžiu, eita gera kryptim, bet gal nelabai pavyko. Gal ir vertėjai nelabai pavyko, o gal nelabai buvo ko verst? Nu, soriukas, kai teisininkų firmos bendradarbiai vadinami “kompanjonais”??? Kas per daiktas tas kompanjonas? O kas per žodis yra “auskultuoti”? Net visažinis googlas nežino, nors pagal kontekstą ir supranti, kad turėtų būti medicininis terminas, kai stateskopu klausomi paciento plaučiai ir širdis.

Jau nuo pradžių, jaučiau, kad nieko gero, bet, kadangi plona knyga, ai, galvoju, smalsu, kaip baigsis, paskaitysiu, kaip čia tos moterys susijusios. O visa intriga tokia, kad viena paaukojo plaukus, kita padarė peruką, o trečia tą peruką nusipirko. Nu, rimtai?

Visos trys veikėjos labai vienpusiškos. Na, dar indė gal įdomi persona, bet jei esi skaičius knygų apie Indiją (A Fine Balance, pavyzdžiui, ar tą patį “Šantaramą”), tai koks ten paveikslas moters – nuotrupa charakterio kažkokia, pas kurią vis kažkaip stebuklingai atsirasdavo pinigų, neaišku, iš kur tik.

Sicilietė irgi būtų nieko, gal šitai ir mažiausiai turiu priekaištų, niekas stipriai neužkliuvo, bet jau teisininkė iš už Atlanto! Nu, tokia nuzombėjus darboholikė, kad net bloga skaityt. Mirsiu, bet dirbsiu. Įtarinėjau, kad tikriausiai kažkaip turės varyt į Indiją nušvitimui, susitikti indę heroję ir ją išvaduoti iš neliečiamųjų kastos – bet, baikit, kam čia kelionės, kai galima sujungti per peruko pirkimą. O dar tas kompanjonavimas ir pilnas tekstas neverstų angliškų terminų (executive woman), kurie tekste nuodugniai išaiškinami, lyg reiktų pasirodyt autorei, kad moka anglų kalbą (na, Prancūzijoje tai šioks toks žygdarbis, pripažinkime (autorė – prancūzė).

Taigi perskaičiau tik dėl mažos apimties. O šiaip – neverta, nebent mėgstat meloodramas, kur vyksta stebuklai ir įvykiai nebūtinai turi būt susiję.

 

Įstabiosios medžiagos: neįprasti pasakojimai apie tai, iš ko sudarytas mūsų pasaulis

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for įstabiosios medžiagos

Prisipažinsiu, šįsyk sugundė viršelis. Šiaip labai mėgstu skaityti mokslo populiarinimo knygas – apie sudėtingus dalykus – paprastai (daugiausia tikriausiai esu skaičius apie kvantinę fiziką – kiekvieną kartą vis iš naujo bandau suprast ir užvertus knygą pamirštu, ką ten supratau), mėgstu ir tingiu, nes nelabai paskaitysi vėliais vakarais, kada smegenys ant išsijungimo ribos, o čia reikia tekstą suprast.

Vienžo, labai patiko šioji. Gal ne visi skyriai vienodai, bet buvo tokių, sakyčiau, stebuklingų. Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui, tokių, kad iš vakaro prisiskaičius, kolegom kitą dieną aiškindavau, kokių stebuklų yra šiam pasauly. Imkim kad ir aerogelį. Eina sau, toks, žinokit, žydras debesėlis, tik ne iš animacinio filmo! O kur dar instrukcijos, kaip pagaminti legendinį samurajų kardą, kuris vienu užsimojimu nukirsdavo priešininkui galvą(aš kaip nukritus iš mėnulio sužinojau iš ko pagamintas plienas – neprisimenu, kurią- fizikos archemijos pamoką šiuo atveju pramiegojau mokyklos laikais).

Taigi atradau visai nežinomų daykų, kai kuriuos žinojau, buvau kažką girdėjus, bet knygos autorius taip smagiai for dummies pasakoja, kad galėtum apie visą pasaulį skaityti ir nenusibostų. Beje, kai skaičiau apie šokoladą, garbės žodis, norėjau vidury nakties lipt iš lovos ieškot šių malonumo molekulių. Spėkit, ar susilaikiau?

Labai rekomenduoju, ypač mokiniams, kuriems niekaip nepavyksta įžiebti meilės fizikai ir chemijai, ir mokytojams, kuriems pritūksta fantazijos tą meilę žiebiant.

Laiškai hipokampui

~ kzL ~ Leave a comment

Šitos knygos fizinis būvis yra labai gražus (nors va taip poste – beveik nematoma) – puikus popierius, gražios iliustracijos, kurias pirmiausia pamatai pro jūros arkliuko langelį (kaip ant viršelio). Na, o kai pradedi skaityti tekstą – iš viso paskęsti skaitymo malonumo jūroj (o aplink, žinoma, plaukioja jūrų arkliukai). Taip ir paėmiau knygą į rankas – dėl grožio, o kai pradėjau skaityti, tai nebegalėjau sustot.

Maži knygos tekstai apie ką nors – įspūdį, akimirką, “gyvenimo razinas – tas ypatingas akimirkas, kurios nutinka tik kartą ir yra nesurežisuotos, kurios išmuša iš vėžių, kurioms neįmanoma pasiruošti ir apie kurias neišmoksite jokiam universitete.” Daugiau nieko ir nerašysiu – kad nesugadinčiau. Tokia savotiška atvirų (tokių, kur šiaip nesakai mamai) žodžių meditacija (po sunkaus prieš tai skaityto teksto).

Durnių mokykla

~ kzL ~ 2 Comments

Durnių mokykla

Neapsimetinėsiu – jau seniai buvo taip sunku skaityti. Ir, net po visų pastangų ir dūsavimų negaliu pasigirti, kad knygą įveikiau. Veikiau, ji mane įveikė. Na, aš nors atlaikiau tiek, kad knygą perskaičiau – tikrai net kelis kartus (kai skaitai ir taip gerokai nesupranti, apie ką) galvojau mesti. Bet skaitai ir vėl užeina koks momentas, kai supranti ką skaitai, kai mintis nepabėga ir net pradeda skleistis vaizdas – taip ir perskaičiau šokinėdama tarp tokių sąmoningai ir nesąmoningai perskaitytų eilučių.

O labai norėjosi kitų “šedevru” vadinamą knygą, ypač taip garbinamą mano garbinamo Michailo Šiškino, iš tikro perskaityti. Matyt, nors šiaip labai ilgai skaičiau (nes negalėjau skaityti vakarais – tekstas toks, kad pagaliau supratau, kaip žmonės sako, kad skaitydami užmiega – tiesiog per sudėtingas), reikėjo skaityti dar lėčiau ir dar labiau susikaupus, labiau dirbant, mėginant sugaudyt nytis, nei ilsintis.

Taip ir lieka man ši knyga galvoj labiau kaip iš stikliukų suklijuotas vitražas, po kurį žaidžia šviesos spindulys, nei šviesiai tiesiai langas. Na, bet romanas yra fantasmagorinio modernizmo romano pavyzdys – whatever it means – tai ko norėt… O aš net nežinau, kaip vertint goodreads. Gal niekaip nevertinisiu, jei tik galima.

O gal iš viso šitą knygą reikia skaityti kaip “Mokykla durniams”, t.y. eik, jei durnas?

You Think It, I’ll Say It

~ kzL ~ Leave a comment

You Think It, I'll Say It

Šitie apsakymai – tikras gėris! Nebuvau apsakymų fanė (nes vis nespėju įsijausti), o reikėtų. O ir pažiūrėjus šios knygos goodreads vertinimą (šiandien jis TIK 3.77), eilinį kartą pagalvoju, kad man su goodreads gal nepakeliui ir reiktų labiau nekreipt dėmesio į visus tuos vertinimus.

Curtis Sittenfeld meistriškai sudėlioja savo apsakymų veikėjus ir su kiekvienu apsakymu vis sugeba nustebinti ir pasukti siužetą netikėta linkme. Per visus apsakymus, sakyčiau, eina viena mintis – mes sudėliojame žmonių paveikslus galvoje ir tarsi juos užšaldome – tas buvo toks, o anas anoks, tas pasielgė taip ir todėl, o tas anaip ir dėl to, o gyvenimas išmėto ir išvėto visus iki vieno, sukeičia ir pergrupuoja, pakeičia ir išdildo prisiminimus, o paskui suveda tuos pačius žmones ir nustebina – neteisingomis interpretacijomis, ne taip perskaitytomis žinutėmis – su savo užšaldytais įsivaizdavimais pasijunti atsilikęs, užstrigęs laike, kai visi kiti seniausiai iškeliavę ir palikę tave savo susikurtame burbule.

Taip nusivilia moteris, kuri pavargus nuo bedarbio vyro bando susitikti su jaunystės simpatija, žurnalistė, nelaiku nesėkmigą nėštumą išgyvenusiai Holivudo žvaigždei prasitarusi apie savo kūdikį, taksi keleivė neteisingai suinterpretavusi vairuotojo signalus ir t.t. dešimt kartų – dešimt apsakymų. Visos darmos vyksta veikėjo galvoje. Jei autorė nepasakytų, kas ten verda, pagavotume, ai, eiliniai nuobodos, ką ten apie tokius parašysi. O Curtis ima ir parašo.  Ir dar puikiai!

 

Ramūs tėvai, laimingi vaikai

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for ramūs tėvai

Kaip tik šiandien atėjo toks video, kuris atspindi tai, apie ką yra ši knyga.

Knyga, kuri turi būti ant visų tėvų naktinio stalelio (vėl aš apie tą patį). Ji turi būti nuolatos skaitoma (čia primenu sau). (Na, negalioja tėvams, kurie yra patys tobuli ir turi tobulus vaikus. Tiesą pasakius, nemanau, kad taip būna, o jei manote, kad jūs tokie esate, tai susirūpinkite, nes tikriausiai kažko per rožinį debesėlį nematote.)

Kad matytumėte, kiek aš šioje knygoje prisibraukiau (atleiskit, visi, kurie manot, kad tai neleistina)! Dabar vartau knygą – pribraukyta net tušinuku, nes, matyt, tuo metu, po ranka neturėjau pieštuko – jau buvau supratus, kad čia bus darbinė knyga.

Tikriausiai pastebėjot, kad tokių knygų jau esu skaičius ne vieną, bet tikriausiai jų nebus per daug, o ir kiekviena nors ir apie tą patį kalba, bet vis kitokiu kampu, kitokiais žodžiais. Svarbiausia reikia kažkaip įsikalti į galvą, kad blogas vaiko elgesys yra pagalbos šauksmas – jis dėl kažko jaučia nerimą, kažko bijo, dažnai net pats nesuvokia, ko, jam negera – įsivaizduokite, jei jūs taip jaučiatės, o jus dar ateina ir apšaukia mylimiausias žmogus (o juk taip dažniausiai ir atsitinka, deja). Tad pats sunkiausias (bent jau man) žingsnis yra karštakošiškai nesureaguoti į blogą elgesį ir suskaičiavus iki 10, pasistengti suprasti, kame yra jo ištakos.

Taigi, raktas į gerus tėvų ir vaikų santykius yra ramybė. Nes ramioje būsenoje sugebėsite įsiklausyti, ką vaikas nori jums pasakyti nemokėdamas to pasakyti. Sudėtingas reikalas. Ir išlaikyti ramybę, ir suprasti. Dėl to ir skaitau. Kad ir milijoninį kartą, ir vis apie tą patį.

Visiems netobulai geriems tėvams.

 

 

Paslapties babilonai, arba aš tau siunčiu labų dienų

~ kzL ~ Leave a comment

“Neieškokit, kas modernu, ieškokit, kas amžina.”   Juozas Miltinis

Violeta Palčinskaitė yra nuostabiai žavinga. Labai džiaugiuosi, kad ji rašo šias savo atsiminimų knygas, labai gaila, kad į knygos pristatymą negalėjau nueiti, o knygų mugėje susitikimo nebuvo. Kažkaip per praėjusius metus daug skaitau atsiminimų knygų – ir visos puikios, labai įdomios. Jos man kaip koks istorinis gidas po Lietuvą nuo maždaug tarpukario iki šiandienos, ypač po tarybinius laikus, apie dienas, kai pasakotojai buvo jauni –  visi skaitytų atsiminimų knygų herojai jau garbaus arba net labai garbaus amžiaus.

Kuo autorė tokia žavinga? Violetos Palčinskaitės knygos nuotaika yra šviesi ir skaidri (skolinuosi Irenos Veisaitės prisiminimų knygos pavadinimą, nes labai pritinka), iš jos trykšta gyvenimo džiaugsmas, optimimas, gera nuotaika, humoras. Neišgirsi bambesių ir skundų ar dar kokių padejavimų. Kokie padejavimai! Paskaitykite, kiek nuotykių, o kiek kelionių!!! Galvojau, kad aš taip vidutiniškai keliauju, kur ten, palyginus su autore, aš esu tiesiog pasaulio nemačius namisėda! (Perskaičius knygą nuėjau ir nusipirkau bilietus į salą Viduržemio jūroje! Tikrų tikriausiai! Štai kokia įkvepianti yra ši knyga!)

Knygoje yra keletas ir siurprizų – spalvotos nuotraukos, kurių iš pradžių net nebuvau pastebėju,s iliustruojančių įvairias knygos vietas – maloniai nustebino, ir – knygos skyreliams pritaikyti eilėraščiai. Skaičiau ir galvojau, kaip gražu, kaip noriu šito ir ano iššmokyt savo dukrelę, o tuo pačiu ir pati išmokčiau.

Rekomenduoju atsiminimų mėgėjams, smalsuoliams, kuriems įdomu, kaip atsiranda eilėraščiai, pjesės ir scenarijai, istorijos apie režisierius, rašytojus ir kitus poetus (istorija apie P.Širvį tiesiog nepakartojama – iš karto nufotkinau puslapį ir nusiunčiau draugei vaidinančiai spektaklyje “Nutolę toliai” pagal Širvio eilėraščius) na, ir, žinoma, poetės gerbėjams.

*Leidyklos dovana.

Hostage

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for graphic novel hostage

Ši grafinė novelė pasakoja apie programos “Gydytojai be sienų” dalyvio “nuotykius” Ingušetijoje ir Čečenijoje 1997 m. Pirmosiomis savo darbo dienomis gydytojas Christophe André buvo vidury nakties pagrobtas iš savo kambario ir išgabentas į Čečėniją. Tris mėnesius jis išbuvo prirakintas prie radiatoriaus (žiūr. piešinėlį žemiau). Jo istoriją savo piešiniais pasakoja Guy Delisle.

Image result for graphic novel hostage

Neįtikėtina, kaip tokią istoriją galima padaryti įdomia ir nenuobodžia. Įsivaizduokite, kiek “daug” veiksmo yra žmogaus prirakinto prie radiatoriaus gyvenime: atsikeli, gauni valgyti, gerti, esi nuvedamas į tualetą, guli, miegi ir kiekvieną dieną tikiesi, kad jau greitai, kad derybos vyksta, kad jau tuoj tuoj.

Tik skaitytojas žino, kad dar ne tuoj, nes jaučia, kad didžiulis knygos svoris (grafinės novelės paprastai esti siaubingai sunkios ir didelės) vis dar guli ant dešinės rankos, o tai sukuria savotišką įtampą – kas bus toliau – ar taip pat tiesiog nieko nebus?

Image result for graphic novel hostage

Nors Christophe nebuvo specialiai fiziškai kankinamas, nieko nevykimas taip pat yra kančia ir reikia ypatingo talento nieko neveikimą nupiešti, įprasminti ir  suteikti jam gyvybę.

Įdomiausia, kad prie lovos gulinti knyga sudomino vaikus. O kodėl tas dėdė prirakintas, o kas atsitiko? Labai netikėtas kontekstas paliesti įvairias problemas, taip pat ir saugumo, išversti ir apsukti temą iki “kodėl negalima kalbėti su nepažįstamais žmonėmis” arba “kaip kalbėti su nepažįstamais žmonėmis” ir šiaip saugumo klausimo. Na, ir žinoma, pasidžiaugti, kokioje palyginti saugioje šalyje gyvename.

 

*Knyga pirkta knygyne “Eureka”

The Silent Patient / Tylioji pacientė

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for the silent patient

Niekaip nesugalvoju, ar patiko man knyga, ar ne. Kažkur tarp patiko ir nelabai. Pradžia labai užintrigavo ir lyg šiaip neblogai sudėliota, susukta, tačiau antroj knygos pusėj, kai pagrindiniai veikėjai atsiduria vienoje vietoje, kas ten su jais atsitinka, man kažkaip, nu, netikroviškai. Tikrovė periena į filmą, kas gal ir nieko tokio, bet man turėtų būti arba tikrovė arba filmas. Va.

Žodžiu, vienas psichiatras labai susidomi pagarsėjusios bylos paciente, kuri šiuo metu yra beprotnamyje ir su niekuo nekalba. Alicia nuteista už vyro nužudymą ir tylėdama visiškai neketina gintis ar pasiaiškinti, kodėl taip padarė. O štai psichiatras tai priima kaip profesinį iššūkį, net įsidarbina toje ligoninėje, kurioje Alicia laikoma. Toks profesinis iššūkis. Bet, ar tikrai pasakotojas tik išsiaiškins, kas atsitiko nusikaltimo vietoje ir kodėl? Ir kodėl byla jį taip domina? Kaip ten su tais gerais norais ir pragarais?

Knyga pritiks visiems per daug nesikabinėtojams, laisvai gali stoti šalia visu merginų traukiniuose, moterų languose ir t.t.

*knyga pirkta audible

QBQ. Question Behind Question

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for question behind question

Kartais nutinka, kad mane ištinka pirmūnizmo priepuoliai, na, tokios situacijos, kai visi rauko nosį, o aš ploju katučių ir nenustygstu vietoje. Taip atsitiko darbe, kai mano bosių bosė (ne ta, kur man tiesiai virš galvos, bet ta, kuri man bosui virš galvos) pareiškė, kad mums keliauja knygų siuntinys ir per mėnesio susitikimus mes skaitysime knygą (kurios pavadinimas vėliau tarp kolegų taps komandos slengu). Na, tokiais atvejais, natūralu, kad žiauriai džiaugiuosi: ne tik gausiu knygą, bet dar bus ir alia darbinis knygų klubas. Pirmūnizmas ne kitaip ir… kančia mano bendradarbių akyse.

Knygoje labai trumpuose skyriukuose, skirtuose žmonėms, kurie šiaip gyvenime neskaito, trumpai aptariami atsakomybės prisiėmimo (vietoj pirštu rodymo į kolegą), aukos mąstymo, bėdavojimosi ir kitokie reikalai, kurie nepadeda darbiniame gyvenime.

Kažkokių didelių naujovių nesužinojome, bet keletas idėjų vertos dėmesio – kaip kad komplikuoto gyvenimo susikūrimas ir natūraliai iš to sekantis stresas. Iki knygos nelabai norėjau pripažinti, kad savo išprotėjusį gyvenimą esu susikūrus pati, dėl to tik man vienai ir lemta jį išsrėbti ir išstresuoti.

Kadangi bosių bosė perėjo į kitą skyrių, dabar nosis rauko kiti kolegos, maniškiai tuo tarpu, mielai knygą perleidžia naujoms knygų klubo aukoms. Pirmūnė, aišku, knygą pasilaikė sau. Ir išmoko žodį procrastination.

Išėję prie upės

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for išėję prie upės

Ši knyga yra pirmoji Monikos Beltrušaitytės knyga. Viena blogo skaitytojų paminėjo, kad “Išėję prie upės” yra jos metų knyga, tad labai suintrigavo, ir knyga iš karto pateko į vieną iš išprotėjusių išpardavimo penktadienių pirkinių krepšį. Ir, žinote, labai maloniai nustebino.

Knyga yra novelių rinkinys, short stories, tikriausiai aiškiausia sakyti, nes aš nelabai besuprantu, kas yra novelė, kas apsakymas. Tai tos novelės yra pilnos visokiausių gerulių personažų – “Kekiai gyveno antrame aukšte”, “Kranaitis yra senas svolačius” (be kursyvo!), o buriuotojų “mūzos” yra tiesiog čemodanai (su kursyvu) – kaip galima nesusigundyti sužinoti, kas jie visi tokie per vieni. Skaitai, o tekstas liejasi laisvai ir puikiausiai išlaiko skaitytojo dėmesį – ko daugiau skaitytojui ir bereikia, o ir pabaigos normalios, jos yra ir be visokių svajingų žvilgsnių į tolius ir kitų išsisukinėjimų. Taip kad sveikinu rašytoją ir lauksiu kitų knygų, tikiuosi, kad pirmoji – nepaskutinė.

Atomic Marriage

~ kzL ~ Leave a comment

atomic

Audible dabar turi tokią “Audible Original” programą, pagal kurią nariams dovanoja porą nemokamų knygų ar knygelių (trumpos tokios, iki kelių valandų klausymo) per mėnesį. Šioji Curtis Sittenfeld beveik dviejų valandų smagi istorija apie šeimyninius (atsiprašau, bet man tas žodis “šeiminius”…) reikalus.

Goodreads paskaičiau keletą atsiliepimų, kad neva knyga lėkšta ir ne to iš autorės buvo tikėtasi, bla bla. O aš suskaičiau, pasijuokiau, pasimėgavau ir neturiu šiam apsakymui jokių didelių priekaištų, tad rekomenduoju kokiai trumpai kelionei, vienu ypu suklausyti.

Brock Lewis yra ryškiai republikoniškai religingas verslininkas, išleidęs savipagalbinį bestsellerį, trumpai tariant, dvylika atominių patarmų, kaip savo santuoką padaryti “ilgai ir laimingai”. Holivudas pasigavo šią knygą ir nori padaryti filmą, tačiau reikia su autoriumi suderinti keletą detalių, kurios jo evangeliškajam gyvenimo požiūriui niekaip netinka. Derėtis su autorium siučiama Hollywood asė ir specė Heather. Kaip pasisekė jų susitikimas, kas ką suprato nesuprato ir kas atsitiko po kelionės – viskas šioje trumpoje istorijoje. Linkiu suklausyt lengvai, nes labai rimtai gali ir nesigauti.

 

 

Balta jūra

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for balta jūra

Susitikime su skaitytojais 2019 m. Vilniaus knygų mugėje autorius pasakė, kad tokiomis sąlygomis, kaip gyvena knygos veikėjai neišgyventų 99 procentai salėje sėdinčiųjų. Tad skaitau ir galvoju – po pirmo plaukimo per banguotą jūrą, kai reikia sustoti užutekyje ir išsisemti vandenį iš valties, tikriausiai susirgčiau plaučių uždegimu, antibiotikai kažkur ant atradimo ribos, bet tikrai ne pakeliui į Novegijos šiaurę; rankos po tinklų traukimo iš ledinio vandens, jau seniai nušalusios ir vienos atviros žaizdos, valgyt nebėra ką, nes nemokėjau džiovint žuvų – jos visos nuėjo kirmelėm, o ir šiaip tuoj mirsiu nuo šalčio, nes nemokėjau pasiruošyi kuro žiemai. Dar giliau įsisupu į patalus ir skaitau apie tai, kaip nedaugiažodžiaujant išgyventi.

Ingrida šioje trilogijos dalyje – suaugusi moteris. Į salą sugrįžta viena. Taip viena, kad tenka kalbėt su savim. Ne tik mintyse. Vis tiek viena – reikia parsivežti katę. Tik kad visai netikėtai jūra į salą išmeta žmonių. Leisgyvių ir negyvų. Priešų ir belaisvių. Ingridai – jie nelaimėliai, kuriais reikia pasirūpinti. Moterys gi neskelbia karų, eina iš paskos tvarkydamos, kas likę.

Panašia nuotaika, kaip ir pirmojoje trilogijos dalyje, keliauju per knygą. Mėgaujuos kalbos paprastumu, sakinių trumpumu ir iš visų jėgų skaitau tarp eilučių – nes ten nematomom raidėm – visa knygos nuotaika ir visi veikėjų jausmai.  Ir surašyk tu taip – ten, kur visai nesimato. Tik jaučiasi.

-Kada bus trečioji dalis, ar jau verčia? – klausiu autoriaus.

– Nežinau, boso klausk, – mosteli ranka įleidyklos vyr. redaktorių ir pamatęs, kad fotografuoju, sulaiko akis ir sekundę papozuoja. O aš nueinu patenkinta, nes svarbiausia, kad būtų ko laukti.

Image may contain: 1 person, sitting

*Knyga pirkta knygų mugėj.

Sukeistas

~ kzL ~ Leave a comment

O aš tai jau žinau, kas bus kitų metų paauglių metų knyga. Nebent kokis kitas pajėgus konkurentas išdygtų šiais metais ir tada kautųsi, o vėliau kristų garbingoje kovoje, nes laumės ir maumai vis tiek nugalėtų, kad gal ir ne visai priimtinais būdais (viskas vyktų užkulisiuose ir galiausiai niekas visos tiesios vis tiek nesužinotų).

Tai, kaip ir viskas aišku, gali toks trumpas įrašas ir būti, tik dar keletas žodžių. Nors čia knyga 12 ir vyresniems iki 99, patys mieliausi personažai knygoje man buvo proseniukai. Nenuoramos dūšelės senatvės stingdomuose kūnuose. O jau kalba jų, o pašėlimas jaunystėje, galėtų būt atskira knyga, kurią mielai skaityčiau taip pat susitingus ir vos kvėpuodama, kaip ir “Sukeistą”, kuris turėjo vadintis “Šiaudinė mėsa” ir “Šiaudinis kūnas”, ir visi pavadinimai kuo puikiausiai tinka (kad ir kaip juokingai skamba pirmą kartą išgirdus), ypač, kai perskaitai knygą.

Iš tikro tai pavydžiu dabartiniams plius minus šešiolikmečiams šios knygos. Aš tikriausiai būdama tokio amžiaus šią knygą miegočiau apsikabinus ir skaityčiau kokį šimtą kartų, spoksočiau į visas iliustracijas, bandydama suprasti, ką nupiešė autorė ir ką turėjo omenyje, milijoną kartų skaityčiau trumpus Gedo žodžius ir būčiau paskendus įsimylėjelių įsimylėjime.

Kol viską surašiau, dar nusprendžiau premijuoti knygą geriausio knygos dizaino kategorijoje. Sveikinu autorę, sveikinu leidyklą. Kad jau nepamanytumėt, kad bandau įsiteikti autorei suokdama pagyras, pasakysiu, kad knygos kulminacija (susijusi su chemija) man pasirodė kiek per žemiška, ta prasme, kad galvojau, kad ji bus labiau susijus su burtais nei ginklais, žiaurokas ten susidorojimas įvyksta. Bet ir būtybės žiaurios, tad gal ir lygiosios gaunasi.