Kartais nutinka, kad mane ištinka pirmūnizmo priepuoliai, na, tokios situacijos, kai visi rauko nosį, o aš ploju katučių ir nenustygstu vietoje. Taip atsitiko darbe, kai mano bosių bosė (ne ta, kur man tiesiai virš galvos, bet ta, kuri man bosui virš galvos) pareiškė, kad mums keliauja knygų siuntinys ir per mėnesio susitikimus mes skaitysime knygą (kurios pavadinimas vėliau tarp kolegų taps komandos slengu). Na, tokiais atvejais, natūralu, kad žiauriai džiaugiuosi: ne tik gausiu knygą, bet dar bus ir alia darbinis knygų klubas. Pirmūnizmas ne kitaip ir… kančia mano bendradarbių akyse.
Knygoje labai trumpuose skyriukuose, skirtuose žmonėms, kurie šiaip gyvenime neskaito, trumpai aptariami atsakomybės prisiėmimo (vietoj pirštu rodymo į kolegą), aukos mąstymo, bėdavojimosi ir kitokie reikalai, kurie nepadeda darbiniame gyvenime.
Kažkokių didelių naujovių nesužinojome, bet keletas idėjų vertos dėmesio – kaip kad komplikuoto gyvenimo susikūrimas ir natūraliai iš to sekantis stresas. Iki knygos nelabai norėjau pripažinti, kad savo išprotėjusį gyvenimą esu susikūrus pati, dėl to tik man vienai ir lemta jį išsrėbti ir išstresuoti.
Kadangi bosių bosė perėjo į kitą skyrių, dabar nosis rauko kiti kolegos, maniškiai tuo tarpu, mielai knygą perleidžia naujoms knygų klubo aukoms. Pirmūnė, aišku, knygą pasilaikė sau. Ir išmoko žodį procrastination.
knyguziurkes.com 