Sostinė

Labai skubėjau į susitikimą su autorium, bet nespėjau. Girdėjau, autorius mėgsta pakalbėti – patikėsiu – jaučiasi knygoje. O pati knyga man pasirodė tokia banguota – tai pasigriebia dėmesį, tai paleidžia (o tada jau tenka skaityti-dirbti), tai pasigriebia, tai paleidžia. O kai taip atsitinka, tai sunku pajusti knygos vientisumą, o paskui, aišku, parašyti savo įspūdžius.

Pati knyga tai turi reikalų su rožiniais akiniais (mano). Pagrindinė mano rožinių akinių tema – Briusely, neva, visi kažkokie tokie kitokie, rūpinasi europiečių gerove ir t.t. Kažkaip net pačiai nepatogu apie tai rašyti, nes nesu juk tokia žalia naivuolė, bet matyt, tiesiog žmogui reikia kuo nors tikėti… O ir Lietuvoj mes šiaip jau Briuselio biurokratais pasitikim labiau, nei saviškais.

Na, o tuo tarpu Briuselyje žmonės tiesiog visokiais įmanomais būdais daro karjerą, lenda ten, kur daugiau įtakos, o įtakos daugiau ten, kur daugiau pinigų. Žmonės, kurie arba rūpinasi savo nacionaliniais, arba savo asmeniniais interesais bei bandymais prastumti kokias nelabai vykusias idėjas, kurioms per toli įsivažiavus, tiesiog per vėlu sustoti.

Tai tiek žinių iš Briuselio. Tiesa, ten dar kartais bėgioja kiaulės (kur kiaulystės, ten ir kiaulės), atsitinka žmogžudystės ir šiaip verda reikalai. “Sostinė” gula į tokių knygų lentyną, kur džiaugiuos, kad perskaičiau (dėl bendro supratimo), bet sąrašas žmonių, kuriems rekomenduočiau perskaityti – neilgas.