Sukeistas

O aš tai jau žinau, kas bus kitų metų paauglių metų knyga. Nebent kokis kitas pajėgus konkurentas išdygtų šiais metais ir tada kautųsi, o vėliau kristų garbingoje kovoje, nes laumės ir maumai vis tiek nugalėtų, kad gal ir ne visai priimtinais būdais (viskas vyktų užkulisiuose ir galiausiai niekas visos tiesios vis tiek nesužinotų).

Tai, kaip ir viskas aišku, gali toks trumpas įrašas ir būti, tik dar keletas žodžių. Nors čia knyga 12 ir vyresniems iki 99, patys mieliausi personažai knygoje man buvo proseniukai. Nenuoramos dūšelės senatvės stingdomuose kūnuose. O jau kalba jų, o pašėlimas jaunystėje, galėtų būt atskira knyga, kurią mielai skaityčiau taip pat susitingus ir vos kvėpuodama, kaip ir “Sukeistą”, kuris turėjo vadintis “Šiaudinė mėsa” ir “Šiaudinis kūnas”, ir visi pavadinimai kuo puikiausiai tinka (kad ir kaip juokingai skamba pirmą kartą išgirdus), ypač, kai perskaitai knygą.

Iš tikro tai pavydžiu dabartiniams plius minus šešiolikmečiams šios knygos. Aš tikriausiai būdama tokio amžiaus šią knygą miegočiau apsikabinus ir skaityčiau kokį šimtą kartų, spoksočiau į visas iliustracijas, bandydama suprasti, ką nupiešė autorė ir ką turėjo omenyje, milijoną kartų skaityčiau trumpus Gedo žodžius ir būčiau paskendus įsimylėjelių įsimylėjime.

Kol viską surašiau, dar nusprendžiau premijuoti knygą geriausio knygos dizaino kategorijoje. Sveikinu autorę, sveikinu leidyklą. Kad jau nepamanytumėt, kad bandau įsiteikti autorei suokdama pagyras, pasakysiu, kad knygos kulminacija (susijusi su chemija) man pasirodė kiek per žemiška, ta prasme, kad galvojau, kad ji bus labiau susijus su burtais nei ginklais, žiaurokas ten susidorojimas įvyksta. Bet ir būtybės žiaurios, tad gal ir lygiosios gaunasi.

Didžioji būtybių knyga

Butybiu-knyga-pasiaurintas-180x267

“Didžioji būtybių knyga” yra tiesiog būtybių enciklopedija, todėl patiks visiems, mėgstantiems enciklopedijas (man). Būtybės yra tokios apibrėžtos ir neapibrėžtos, apčiuopiamos ir neapčiuopiamos esatys, baisiausias kurių yra knygos pabaigoje, o vardu Žiburinis, viešpateliau, tikiuosi tokio niekada gyvenime nesutikti (tiesa, geriau nebijoti, nes, kai bijai, tai visada sutinki, nors jei sutikčiau, galėčiau parašyti lietuvišką Žiburinio sagą alia vampyrų kur buvo manija. Būtų labai tautiška -garantuotas finansavimas iš Seimo kultūros komiteto). Užnešė ant fantazijos, geriau jau sustosiu.

Man labai patinka, kad būtybės aprašomos žvelgiant per evoliucijos prizmę – kaip buvo seniau ir kaip yra dabar – tikiuosi, nepagalvojote, kad senovinės būtybės kažkada pirmosios Lietuvos Respublikos priešaušryje ėmė ir išgaravo lyg niekur nieko. Tikrai ne. Jei jautiesi sutrikę ir kiek išsigandę dėl nežinia kur slampinėjačių laumių, vėlių ir nuostabių deivių, tai kviečiu atsiversti šitą gražią knygą ir apsišviesti, na, dėl viso pikto, kad laimės nepražiopsotumėt ar Dievo senelio.

 

Milžinas mažylis

milzinas-mazylis_z1

Gyveno kartą Lietuvoj milžinai. Ir apie tuos milžinus kiekvieną vakarą mama ir tėtis skaitė savo vaikams. Su įdomumu skaitė, nes daug ko patys nebuvo girdėję, o dar daugiau iš viso pamiršę, kaip kad būna kartais, kai užaugi. Taigi, kiekvieną vakarą vis ką nors prisimindavo arba sužinodavo. Atsimenat, apie ežerus, kurie atplaukdavo, kaip didelis urzgiantis šnabždantis ir kitokius garsus leidžiantis debesis, o ištarus jo vardą, pliumptelėdavo žemyn, nesvarbu ant ko, kas tuo metu apačioj pasitaikydavo – kaimas, pakalnė ar pamiškė kokia; apiešaltinius, iš kurių kūdikiai išplaukdavo – brr, kaip šalta – o išgriebti jų ateidavo kaimo bobulė.

Kad kitą kartą prisimintumėt, kur vakar vakare  kartu su milžinais buvote, yra žemėlapis, kokią gražia vasaros dieną galima imti ir nuvažiuoti milžino minėtų vietų aplankyti. Štai jums ir vasaros planas!

Kadangi vakarais mama su tėčiu skaitė pakaitom, vieną dieną mama paklausė tėčio, ar ir jam taip sunku tą gražia, bet tokia jau sudėtinga lietuvių kalba parašytą knygą skaityti, garbės žodis, jausmas, kad liežuvį nusilauši. “Tikrai taip,”- atsakė tėtis. Tad būsimieji skaitytojai, nusiteikit, kad liežuviui teks pavargti. Bet juk verta. Ir dėl milžinų, ir dėl istorijų, ir dėl gražios sudėtingos lietuvių kalbos.