Gyveno kartą Lietuvoj milžinai. Ir apie tuos milžinus kiekvieną vakarą mama ir tėtis skaitė savo vaikams. Su įdomumu skaitė, nes daug ko patys nebuvo girdėję, o dar daugiau iš viso pamiršę, kaip kad būna kartais, kai užaugi. Taigi, kiekvieną vakarą vis ką nors prisimindavo arba sužinodavo. Atsimenat, apie ežerus, kurie atplaukdavo, kaip didelis urzgiantis šnabždantis ir kitokius garsus leidžiantis debesis, o ištarus jo vardą, pliumptelėdavo žemyn, nesvarbu ant ko, kas tuo metu apačioj pasitaikydavo – kaimas, pakalnė ar pamiškė kokia; apiešaltinius, iš kurių kūdikiai išplaukdavo – brr, kaip šalta – o išgriebti jų ateidavo kaimo bobulė.
Kad kitą kartą prisimintumėt, kur vakar vakare kartu su milžinais buvote, yra žemėlapis, kokią gražia vasaros dieną galima imti ir nuvažiuoti milžino minėtų vietų aplankyti. Štai jums ir vasaros planas!
Kadangi vakarais mama su tėčiu skaitė pakaitom, vieną dieną mama paklausė tėčio, ar ir jam taip sunku tą gražia, bet tokia jau sudėtinga lietuvių kalba parašytą knygą skaityti, garbės žodis, jausmas, kad liežuvį nusilauši. “Tikrai taip,”- atsakė tėtis. Tad būsimieji skaitytojai, nusiteikit, kad liežuviui teks pavargti. Bet juk verta. Ir dėl milžinų, ir dėl istorijų, ir dėl gražios sudėtingos lietuvių kalbos.
knyguziurkes.com 
