Medžių istorija

O būna taip, kad, rodos, nėra ką ir bepridurti – labai gera knyga ir tiek žinių. Ir minčių  sukėlė milijoną ir vieną. Ir asociacijų – pačių netikėčiausių. Jautriai man susiskaitė, labai įsijaučiau ir apsigyvenau knygoje. Gerai, kad esu skaičius Peterio Wohlleben “Paslaptingas medžių gyvenimas“, tai knygoje pasakojamos istorijos nenurašiau ant autoriaus fantazijų – ji tik dar labiau sustiprino medžių gyvumo įspūdį, tačiau kartu ir skausmingiau reagavau į pačią istoriją.

Skaitant šią knygą medžiai tampa taip pat gyvi, kaip gyvi yra žmonės. Tik gyvena kitu greičiu, šalia, bet kiek kitaip skaičiuoja savo laiką. Ir tada vaizdas galvoj iš šiandieninių aktualijų – “black lives matter”, o ar matter green lives? Nes jausmas tai tas pats – kai policininko kelias smaugia žmogų ir aplinkiniai nieko negali (?) padaryti, taip ir medkirtys nukerta kelių šimtų ar net tūkstančių metų, Kristaus amžiaus medį ir aplinkiniai negali nieko padaryti. Tik žiūrėti, kaip tai atsitinka. Ir iš nevilties grąžyti rankas. Nes nebesugrąžinama. Būtent nesaugrąžinamumo akcentas mane labai stipriai paveikė.

Bet čia juk tik medžiai, sakysi. Ir taip sakyt gali, jei dar neskitei knygos, kuri pilna gyvybės, bet pilna ir mirties. Dar suvokimo, kad gal esam paskutiniai, gyvenantys šalia tokių medžių, o paskui įsijunga atbulinis laikmetis ir būsime paskutiniai, prieš žmonijos susinaikinimą. O paskui per mums nesuvokiamus, bet suvokiamus medžiams laiko tarpsnius, gamta apsivalys, sugrįš ir gyvuos. Be mūsų. Už tūkstantmečių. Mes, kvailiai, tikriausiai eilėm bandysim sodint medžius Marse. Arba kompiuteriniam žaidime.

Iš aprašymo, matyt, atrodo, kad čia net ne grožinė knyga. Bet ji grožinė. Gražiai ir parašyta su didele meile. Su persipinančiomis istorijomis, veikėjų kelionėmis per žemynus ir laikus, gyvenimą, šalia medžių, su medžiais, dėl medžių. Knyga lėta – medžių laiko greičio – prireiks ne vieno prisėdimo ir gal kartais kantrybės (vien ti dėl to, kad nuolatos kažką vejamės ir nelabai aišku, kur skubame). Labai patiko. Viena iš knygų, po kurių reikia pauzės – nes nesinori iš to miško išeiti.