Untamed

Untamed by Glennon Doyle

Klausiau audio, autobiografinę (jau trečią) knygą skaito autorė ir pagal tokį džiaugsmingai amerikietišką knygos toną atrodo visiška traleliuška ir net biškį užknisa mano niūrią lietaus šalies natūrą, na, bet paklausykit, keturiasdešimties Glennon Doyle, žmoną ir trijų vaikų mamą staiga stukteli meilė. Nu, visko, būna, sakysit, bet meilė stukteli moteriai. Tai tokia ir tralaliuška. Ką daryti? Ką pasirinkti? Tai, ko nori tu, ar tai, ko tikisi visuomenė? Kaip pasirinkimą priimtų draugai, tėvai, vyras, vaikai? Su kuo visa ši košė valgoma? Ir kaip pačiai nepaspringti ir išlaviruoti, ypač kai esi krikščioniškos pakraipos blogerė ir rašytoja.

Sakyčiau, G.Doyle yra tokia truputį amerikietiška Knausgaard iš Floridos, US. Na, jei nukrapštai visus blizgučius nuo viršelio ir negirdi tokio amerikietiškų komedijų excited balso. Nes klibina Doyle temas tokias ne visai patogias ir ganėtinai gilias. Užklibina, kad nebegali apsimesti, kad negirdėjai ir net kartais norisi pažliumbti (aha, sakau nekreipkit dėmesio į tą blizgantį viršelį) – ką reiškia būti moterim, mama, ką reiškia būti partnere ir žmona, kas yra seksualumas, ko visuomenė tikisi iš “gerų” moterų ir mergaičių, kas yra rasizmas ir kiek žmonėse yra rasizmo, homofobijos ir t.t. Atvirai ir patraukiant save per dantį vos tik noris save parodyt geriau, nei iš tikro yra.

Buvo įdomu.

Prieraišumo laisvė

Pastaruoju metu skaitytos plonytės knygos yra siaubingai apgaulingos ir visiškai nereiškia lengvo skaitymo.

Iš tikro, sunku ir nesinori man šį kartą rašyti. Tikriausiai dėl to, kad knyga labai paini ir neužmezgiau su ja tampraus ryšio, nors skaičiau įsijautus ir knygos tikrai nesinorėjo mesti. Ir prisipažinsiu, kartais skaitydama knygos recenzijas ir apžvalgas vis pagalvodavau, ir iš kur apžvelgėjai visa tai žino ir taip gražiai sudėlioja knygos dėlionę, nes knyga tai tikrai jau niekuo nepanaši į aiškų paveikslą – labiau į klejonę, spėlionę ir nuolatinę “nieko nesuprantu” būseną. Ir man to neaiškumo buvo gal kiek per daug, kažko norėjosi labiau apčiuopiamo ir stabilaus, nuo ko galėtum išrišt visą pasakojimą.

Taip, knyga įtraukia, taip, įdomiai parašyta, taip, atmosfera tokia grėsminga ir bauginanti ir visa kita, bet pasakyt, kad mane labai sužavėjo negaliu. Įdomiai taip gaunas, Gerge Saunders “Linkolne” panašus, gal net dar labiau crazy tekstas kažką viduj suvirpina, o Schweblin – ne, kaip ir Sokolovo “Durnių mokykla” irgi ne.

Bet iš mano pusės komplimentai autorei keliauja už motinos ir vaiko ryšio įžodinimą – saugaus išgyvenimo, išsigelbėjimo atstumo, kuris kaip valas – vyniojasi, įsitempia, atsipalaiduoja, labai aiškiai tokį patį jaučiu, tad ir knygoje įsijaučiau į šį motyvą.

Taigi, susipažinau su autore, o lentynoj laukia kita jos knyga nuostabiu viršeliu ir keistu pavadinimu. Man jau net smalsu, kaip su ja seksis, ar taps Schweblin mano autore, ar ne, vis tiek smalsu toliau skaityti. Būna ir taip.

Žodžių sąrašas

Kažkaip paskutiniu metu vaikiškos-pauglėjančios knygos, kurios patenka į rankas, – liūdnos. Na, taip, taip, nuotykiai, įtampa, kova, bet viskas, kas tarp eilučių, kas bendra atmosfera – eina sau, koks liūdesys. Suprantu, kad šiandieninis pasaulis laviruoja ant ekologinės katastrofos slenksčio ir tokia yra realybė. Bet kartais noris knygose nuo tos realybės pabėgti. Gal autoriai iš savo baimių šias knygas išaugina? Na, bet čia man tokios mintys vis sukosi galvoj, man atrodo, sūnus, kuriam skaičiau, su realybe labai šios knygos nesiejo, o aš ir neskatinau siet, tad knyga jam tiko ir patiko.

Leta – mergaitė, gyvenanti po Tirpsmo susikūrusioje Arkos diktatūroje, kuriai vadovauja Jonas Nojas. Paklusę Jonui gauna išvalyto gėlo vandens ir maisto, tačiau šių poreikių patenkinimas kainuoja viską, kas peni dvasią – muziką, meną, grožį ir net žodžius. Jonas Nojas galvoja, kad būtent žodžiai kalti, kad žmonija nusirito iki esamos padėties, tad, žmoniją reikia “gelbėti” mažinant žodžių pasirinkimą (nežinos žodžio ir nereikės sukt galvos), juos išbraukiant iš leistinų vartoti žodžių sąrašo ir sudarinėjant sąrašus likusių leidžiamų naudoti (primena mūsų diktatūriškus kalbos “sergėtojus”).

Leta – Jono Nojo sekėja ir patikėtinė – žodininkė. Knyga pasakoja apie mergaitės dvasinį virsmą – nuo tikėjimo “gelbėtoju” iki suvokimo, koks iš tikro yra ją supantis pasaulis. Ir pasirinkimo, kokiame pasaulyje ir su kokiais žmonėmis ji nori gyventi. Knygos pabaiga įnirtingai reikalauja tęsinio. Tikiuosi, ten daugiau šviesos ir vilties.

__________

Leidyklos “Debesų ganyklos” dovana

Melancholija

Dar viena “Keliautojų laiku” serijos, kuri suteikė pažintį su Baba Dunja džiaugsmą, tai su savotišku nekantrumu ėmiausi ketvirtosios šios serijos knygos. Ir, deja, bet ji man iš visos serijos patiko mažiausiai.

Knygos pradžia pasirodę daug žadanti – Olandijoj “prisidirbęs” studentas Laurentijus pasislėpti bėga į Europos užkampį – Tartu universitetą (beje, viskas vyksta XVII amžiaus pabaigoje, kai keletas lietingų vasarų pražudė kelių metų derlius ir badu išmarino daugybę žmonių), kuris pasirodo ne toks jau atsilikęs ir ne toks užkampis, kaip galima būtų tikėtis. Keliautojas atkeliauja pačiu bjauriausiu metų laiku – vėlų rudenį, kai tamsu, pilka, niūru ir visą laiką lyja. Autorius gerai perteikia slogią atmosferą, liguistą Laurentijaus būseną ir būklę – balansavimą tarp skaidraus proto ir klejojimo, karčiavimo ir nedavalgymo haliucinacijų.

Taip, knyga tinka į keliautojų laiku knygų lentyną, nes laiku pakeliavau, pasinėriau į aprašomą laikotarpį, bet be to laikotarpio ir atmosferos, to laikmečio filosofų minčių pademostravimo daugiau nelabai ko įžvelgiau. Gal toks ir buvo knygos tikslas, bet, kaip visada, norisi kažko daugiau.

Beje, estiškas knygos pavadinimas yra “Bitės”. Toks pavadinimas net yra ant skirtuko, kuris, matyt, buvo atspaudintas prieš išleidžiant knygą. Man atrodo, kad knygos pervadinimas į “Melancholiją” susiaurino knygos plotį, nes skaitytojas tarsi įsirėmina į pavadinimą ir be melancholijos, kurios, žinoma, pilna knyga, daugiau knygoje nebeieško. O štai ieškodama bičių, gal būčiau visai kitaip knygą perskaičius.

Rekomeduočiau išmėginti tamsių gotiškų knygų, istorinių ar filosofinių romanų mėgėjams.

The Enlightenment of the Greengage Tree

The Enlightenment of the Greengage Tree · The Stella Prize

“I have never read such a voice before. It is playful, poetic and deeply melancholy at the same time. Azar writes about the blunt force or Iranian history with the lightness of a feather’s touch. Transcendental, brilliant and beautiful.” —Alice Pung, author of Laurinda

Geriau ir nesugalvosiu, kaip parašyti. Labai labai patiko. Viena iš tų knygų, kur panyru į nuotaiką, gyvenu ir išgyvenu su knygos veikėjais. Klausiau audio ir kartu buvo gaila, nes norėjau dar labiau įlįsti į tekstą, matyti žodžius, bet kartu ir nebenorėjau laukti, kol gausiu popierinę knygą.

Knyga nėra lengva emociškai, veiksmas vyksta Irane ir sukasi aplink 1979 metų Islamo revoliuciją, bet būdas, kaip rašytoja perteikia istoriją yra kažkoks kosminis – absoliučiai naujas balsas. Hipnotizuojantis. Aitvariškas – lengvas ir kabantis ore, bet prilaikomas virvelės, o ta įsirėžus į ranką – ir gražu, ir skauda. Atrodo, vietom istorija visai nusklendžia toli nuo realybės, bet knygos pabaigoje yra visiškai nuogas kelių sakinių įžeminimas, kai tėvas pasako, kas atsitiko šeimai – šekit savo nepakeliamą realybę).

“There are a lot of good things about dying. You are suddenly light and free and no longer afraid of death, sickness, judgement or religion; you don’t have to grow up fated to replicate the lives of others. You are no longer forced to study nor tested on the principles of religion or what invalidates prayer. But for the most important advantage of death is knowing something when I want to know it. Kon fayakon* (Be! And it is. What God says of creation in the Quran 2:117) Piece of cake. If I want to be somewhere, I am, just like that. I realized all this the day I died, February 9, 1978.”

Knyga, apie kurią daugiau nenoriu rašyt, nes ką ten mano žodžiai. Patylėsiu geriau.

 

 

Remontas

Remontas - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

“Remontą”, galima sakyti, prarijau. Skaičiau ir galvojau, kad keletą jaunų lietuvių rašytojų vienu metu paveikė kolektyvinė pasamonė ir jos visos panašiu metu ėmė ir parašė panašios tematikos romanus, ypač, jei dar į sąrašą įtrauktumėm Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės “Devyniadešimtųjų vaikai tampa tėvais” – tai jau beveik ir turime pilną knygų kolekciją. Geras dalykas tas, kad visos tos knygos buvo smagios skaityt ir vienos daugiau, kitos mažiau, bet visos patiko.

“Remonte” apsigyvenau daugiabutyje, tokiam pačiam, kaip savo vaikystės ir paauglystės, kur gyvendavom vienoj kūčkoj su visais laiptinės vaikais ir migruodavome iš vieno buto į kitą. Kur kaimynės prižiūrėdavo vienos kitų vaikus: atsimenu, viena bėgo manęs gelbėt, kai užkilus temperatūrai, pradėjo vos ne vaidentis ir buvo baisu vienai būt namie, kita sergant ateidavo suleist vaistų ir susilaužius ranką iškvietė greitąją ir palydėjo mane į ligoninę – gali net kilt klausimas, kur tuo metu buvo mano tėvai, bet daugiabučio laiptinė buvo tas “kaimas”, kuris kartu augino vaikus, ir tam kaime, kaip ir “Remonte” virė gyvenimas, su visai savo personažais.

Taip “Remonte” skaitytojas išgyvens savo vaikystes-paauglystes-jaunystes ir prisitaikys situacijas, kurios tokios artimos ir pažįstamos, autorė taip emociškai taikliai išlaviruoja daugiabučio realybėje, kad perskaičius viskas susilieja su savais gyvenimais ir išgyvenimais. Pletkai, apkalbėjimai ir užkalbėjimai, moteriški kaimynų “teismai” už elgesį ir išvaizdą, ištikimų draugių neištikimybės, kaimynų vaikų keliai ir klystkeliai, vaikų auginimo iššūkiai ir mokyklinės aktualijos. Ir viskas apvilkta į pagrindinės veikėjos vaikystės draugės dingimo istoriją ir dar pabarstyta labai sveikais ironiškais ir sarkastiškais pabarstukais.

“Remontas” yra visai nepanašus į autorės apsakymus (Jurga Tumasonytė tai minėjo kažkokiam interviu), tad būsimieji knygos skaitytojai turėtų būt nusiteikė visai kitokiam stiliui, o autorė tikriausiai turi būt nusiteikus, kad romanas bus lyginamas su kitais panašiais romanais. Man pačiai gal apsakymai patiko labiau, bet romanas irgi patiko, tik kad dėl minėtos koncentracijos nebebuvo naujumo įspūdžio.

 

Vilniaus atminties punktyrai

Šios knygos net nesiruošiau skaityti – pilnos lentynos publicistinių knygų apie Vilnių, nenorėjau dar vienos padėt į lentyną, tai turiu tik padėkoti Irmai iš Balto leidyklos, kad švelniai mane įkalbėjo – skaitydama “Vilniaus atminties punktyrus” patyriau didžiulį malonumą.

Kaip K.Sabaliauskaitės knygos atvėrė akis į neregėtą ir nežinotą XVII a. Lietuvą, Dviejų Tautų Respubliką, ir Vilnių, taip “Vilniaus atminties punktyrai” miesto gatvėmis veda skaitytoją nuo maždaug Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų. Verti puslapius, eini tomis pačiomis gatvėmis, pro vis dar egzistuojančių ir jau nebesančių namų duris, už kurių knygos pašnekovai, kiekvienas su neįkainojamomis savo istorijomis, už kurių užrašymą – pagautas akimirkas, kurios su kiekvienu išeinančiu negrįžtamai dingsta – esu be galo dėkinga knygos autorei Gabijai Lunevičiūtei.

Pašnekovų pasidalinimas savo vaikyste, jaunyste, miesto kasdienybė ir kaita, sudėtinga, be galo turtinga istorija, turtingi ir turiningi gyvenimai – nenumaniau tokių žmonių esant gyvų, neįsivaizdavau, kad Vilnius tebeturi gyventojų mieste gyvenusių visą gyvenimą, kad yra išgyvenusių visus beprotiškus istorijos posūkius – valdžių, valstybių kaitas, bombardavimus, frontus ir tremtis. O pašnekovai kokie puikūs, kokie šviesūs žmonės – kosmosas. Skaičiau nuolatinėj nustebimo būsenoj.

Grožinės mėgėjams ši knyga susiskaitys kaip ilgas puikus pasakojimas, taip nuosekliai ir gražiai sudėliotas, vietomis persipinantis, nes visi senbuviai vienaip ar kitaip susidūrę – ar toj pačioj gatvėj, ar toj pačioj mokykloj, ar pažinoję tuos pačius žmones. Knyga gausiai iliustruota, daug žemėlapių ir nuotraukų “tada” ir “dabar” – ypatingai pabrėžiančių laikinumą ir trapumą, miesto žaizdas ir naujakuriams nematomą miestą , kuris vis dar gyvena pašnekovų vaikystėje ar jaunystėje.

Labai labai rekomenduoju, net žodžių trūksta, kaip.

#leidyklosdovana

Geležiniai gyvatės kiaušiniai

Kartais su tom nedidukėm knygom imi ir apsigauni – galvoji greit perskaitysi, o jos ima ir taip nepersiskaito. Sauliaus Šaltenio sakiniai – sodrūs ir gilūs, ir niekur nenuskubėsi. Bet man patinka, kai po kokio pageturnerio įgauto pagreičio, kitas tekstas štai taip ima ir deda ant stabdžių.

Šiandien sugalvojau, kad dėl manęs egzotiškojo vardo Jaelė Gvadelupė galėjo niekada nekelti kojos iš Pietų Amerikos į prosenelio žemę Lietuvą. Ir autorius galėjo josios niekur neskraidinti, o parašyti apie ją gyvenančią tolimojoje žemėje. Gal dėl to, kad ten aprašyti įvykiai man pasirodė tokie magiškai tikroviški – ir meilės ištroškusi Jaelės motina, ir senelė, ir priglausta indėnė – labai gyvi ir labiausiai man patikę personažai.

O štai veiksmas Lietuvoje kažkaip manęs neįtikino (o man svarbiausia yra knyga įtikėti). Visokios piniginės-realistinės detalės kliuvo ir užkliuvo. Arba kažkur niekur esantis pusiau sugriuvęs namelis su nesibaigiančiu karštu vandeniu, kuris liejas lyg iš karštosios versmės? Juk tokiais laikais net kaime bliūde tekdavo praustis, o indus plaudavom po lediniu vandeniu, ką kalbėti apie pamirštą vienkiemį.

Tiesa, iš lietuviškos dalies pietų amerikietiškai magiškai nuostabi meilės linija. Aplink griūvant pasauliui ir karaliaujant chaosui sustingęs laikas ir akimirkos meilė visam gyvenimui ir už visą gyvenimą.

Neapleidžia jausmas, kad galėjo būti dvi knygos. Kaip jums atrodo?

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais | Veronika Urbonaitė-Barkauskienė

Šios knygos visai neplanavau skaityt, nes iš pirmo žvilgsnio į pavadinimą nesusitapatinau su devyniasdešimtųjų karta. Gimus dešimtmečių sandūroj, pastoviai susiduriu prie priskyrimo save vienai ar kitai kartai iššūkiu (tada prisiskiriu tai, kuri labiau patinka). Bet staiga suošus fb skaitytojų bendruomenei pamačiau, kad reikia susidaryti kažkokią nuomonę, nes kitaip išvis būsiu iškritus iš konteksto.

Knyga šiaip labai fainai parašyta, labai įtraukia ir praktiškai perskaitoma vienu prisėdimu, na, gerai, dviem, jei labai spaudžia laikas. Jaučiasi, kad autorė (kurios įrašus skaičiau fb, bet kad Pterodaktilio autorė yra ir knygos autorė sužinojau tik skaitydama knygą) yra gerai atkalus ranką įdomiai rašyti ir svarbiausia – turi ką pasakyti. Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės žvilgsnis knygoje žvelgia ir to laikmečio kartos akimis, bet kartu ir lyg ir iš šalies, sociologės akimis – nesusentimentalėja, nepraskysta ir sako taip, kaip yra – objektyviai ir pagrindžiant solidžia patirtim.

Tai ar pavyko man susitapatinti su aprašomąja karta? Ir taip, ir ne. Bet gal dėl personalinių priežasčių – dėl tokios, o ne kitokios vaikystės, dėl tokios ir ne kitokių tėvų, dėl pasiruošimo motinystei labiau ne su iliuzija, kad niekas nepasikeis, o su realia nuostata, kad pasikeis viskas, dėl tuo pačiu laiku vaikų susilaukusių draugių palaikymo komandos (šiaip labai rekomenduoju turėti tą palaikymo komandą), dėl plūduriavimo, kaip sako Beata “laimės ir meilės burbule” ir nesukant galvos dėl alia nueinančios karjeros (niekur ji nenuėjo ir smegenys nesuminkštėjo), dėl labiau realistinio suvokimo, kad visko gyvenime neturėsi, todėl reikia sąmoningai pasirinkti, ką renkiesi turėti ir tada nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turi. Na ir suvokimo, kad gyvenimas yra kaip zebras – balta, juoda, balta, bet galiausiai viskas praeina. Geri dalykai taip pat kaip ir blogi.

Tai labai nesusitapatinus (nes tiesiog daug kas jau praėjo, pamokos išmoktos ir jau kitas gyvenimo etapas), vis tiek labai įdomu buvo skaityti autorės įžvalgas, patarimus ir pasidalinimus. Nes jie ir teisingi, ir atviri – be tikslo išgasdinti, bet labiau su tikslu padėti pasiruošti, nusiteikti, gal kažkam – tiesiog pasiguosti, kad ne tavo vieno/os būsena. Ir žinoma, vienas niuansas – gali būt šimtai patarimų ir patyrusių ekspertų nuomonių, bet dažniausiai viską reikia išgyventi pačiam savo gyvenimo herojui – ir visus “man tai jau tikrai taip nebus” (nuo šios minties bėgu rėkdama, nes būtent taip ir būna, kaip užtenka tik pagalvot, kad nebus), ir beprotystę visokiuose forumuose (o, kad galėčiau sugrąžinti anktyvojoj supermamoj paliktas dienas ir naktis – gerai nors kad smartfonų dar nebuvo), ir kategorišką nuomonę tėvystės klausimais, ir t.t. Tik, žinoma, nepakenks būt paskaičius (ir pagalvojus, kad jau man taip nebus), kaip realiam gyvenime būna, nes tada gal greičiau smegenyse susigulės sveikas požiūris.

Drąsiai dedu į rekomenduojamų perskaityt knygų apie motinystę ir tėvystę lentyną šalia Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama”. Bravo ir norisi daugiau.

Knygyno istorijos

Knygyno istorijos – Knygynas eureka!

“Knygyno istorijos” yra uoga ant torto (kaip tame paveiksliuke virš pavadinimo). Ir juokinga be galo (skaičiau per karantiną laukdama ant suoliuko ir juokiausi garsiai) ir su tokiom kažkokiom pavandeninėm srovėm tarp eilučių – kokie įdomūs- užsimąstę- vieniši- nukvakę – nesigaundatys realybėje – labai rimti – visai nerimti – besistebintys pasaulio (ne)veikimu – puolę neviltin žmonės užklysta į knygyną, o gal užklysta ten, kur nuoširdžiai atidarytos durys ir kur su žmogum kalbamasi (ypač kantriai).

Eureka! knygynas, kuriame nutinka istorijos, yra kaip savotiška minčių vaistinė, kur žmonės užsuka pasikalbėti, spręsti neišsprendžiamus klausimus, pasiguosti ir apsiglostyti sielas arba tiesiog ieškodami šukų, nes neisi į prezidentūrą be knygos, ups – nesusišukavusi. Tad man knygelė ir juokinga, ir kartais savotiškai liūdna.  Juk būna, kad juokiesi jokiesi, o paskui jau žiūrėk ir verki…

 

 

The Suitcase

The Suitcase - Alma Books

Čia tai tokia gerulė, vos 130 puslapių knygelė – bet kiek malonumo. Lagaminas, apie kurį rašo autorius – vienintelis, kurį Dovlatvui buvo leista iššivežti emigruojant iš Tarybų sąjungos. Iš tikro leido net tris, bet, kadangi knygų išisvežti autorius negalėjo (būtų konfiskavę, nes dauguma jų buvo draudžiamos), į lagaminą daugiau nelabai buvo ką dėti.

Po kelerių metų emigracijoje, Dovlatovas atidaro spintoje užkištą lagaminą ir papasakoja istorijas apie ten esančius daiktus – suomiškas krepo kojines, batus, kariškio diržą, dailininko striukę, poplino marškinius, žieminę kepurę, vairuotojo pirštines ir gerą importinį kostiumą, kurį, pvz., gavo tam, kad padoriai atrodytų atstovaudamas žurnalistų kolektyvą visokiose officialiose “iškilių” tarybinių žmonių laidotuvėse.

Visos daiktų atsiradimo istorijos pasakojamos su tokiu geru humoru, traukiant per dantį sovietinę sistemą, deficitus, blatus, pjankes ir mentalitetą, nepamirštant per dantį patraukti ir savęs. Labai smagus rašymo stilius, smalsu paskaityti ir kitas šio autoriaus knygas. Šiaip, žinoma, reiktų skaityt rusiškai, bet tikriausiai neprisiruošiu. Bet galintiems skaityt – labai rekomenduoju.

 

 

Mano kova. Mylintis žmogus

Kai perskaičiau pirmąją serijos dalį, pagalvojau, kad gal užteks ir vienos – na, maždaug įsivaizdavimui, apie ką čia kalba ir kas per reikalas ta autofiction. Skaičiau 2014 metais ir niekaip netikėjau, kad kokia nors leidykla imsis tokios apimties kūrinio vertimo. Ir štai 2020 m. – ir knyga išversta, ir tęsiu skaitymą, ir galvoju – kodėl.

Labiausiai tikriausiai iš smalsumo. Dėl tos pačios priežasties, kaip spoksau į instagraminių žmonių stories, kur balansuoju ant ribos – ar tikrai man tikrai reikia/trūksta/duoda žinojimas, kas juose yra transliuojama? Ypač kai transliuojama va taip intymiai? O ir dabar atrodo jau, kad auditoriją sudominti ir tegalima štai tokio lygio intymumu, kokio pradininku ir tapo Karl Ove Knausgard.

Ir dar tas atvirumas – ar peržengia ribą, ar ne? Iš jo pusės – tikriausiai, kad ne, bet iš žmonos, ypač, kai atkleidžiamos jos vyrui patikėtos paslaptys, dalykai, kur šiaip niekam nepasakoji? Kaip autoriui apsinuogint prieš skaitytoją su savo gyvenimu neapnuoginant žmonių, su kuriais gyveni? Tikriausiai neįmanoma ir vienintelė išeitis (kuri nelabai išeitis) – būt visų nesavanorių knygos veikėjų prakeiktam.

Ir kodėl vis tiek skaitom? Dėl to paties atvirumo – gal matydamas, kaip pasaulinio lygio literatūros žvaigždė kamuojasi su žemiškais dalykais, kaip netiki savo darbais, kaip visiškai panikuoja, kai reikia kalbėti auditorijai, save ramina, kad va ir jam nelengva, kad ir jį užknisa buitis, bamba žmona, būti visą dieną su vaikais nuobodu ir t.t.

Viena tikrai aišku – autoriui tikrai negalioja patarimas “jei gali nerašyti – nerašyk”. Nu, negali žmogus tikrai. O aš tikriausiai negaliu toliau neskaityt, padaryt “unfollow” Knausgard iš savo lentynos. Vis tiek smalsu, kaip ten ta vaikystė trečioje knygos dalyje. Tai – to be continued… O atsvarai tikriausiai reiktų žmonos Lindos kokią knygą perskaityt. Jos tikriausiai irgi niekas nebūtų vertęs, jei ne skandalistas vyras. Jei leistų kas pasirinkt, įdomu, kaip būtų pasirinkus?