Month: September 2026

Hemingvėjus nieko nežino

~ kzL ~ 3 Comments

Knygos autorius – poetas Artur Dron, kurio nebespėjau pagauti autografui ant jo eilėraščių knygelės “Čia buvome mes”, knygelės, kurią pasiėmiau skaityti paraleliai su “Hemingvėjum”, nes šios dvi knygos kalba viena su kita, viena už kitą ir viena per kitą. Ir jaučiu, kad pastarąjį mėnesį pradedu kartotis, bet taip ėmė ir pabiro puikios knygos, tos kur už širdies griebia, tos kur skauda, kur stringa gumulas gerklėj.

Man net pačiai keista rašyti, bet man ši knyga tikriausiai yra gražiausias tekstas, kokį esu skaičiusi apie Dievą. Tikriausiai Artur Dron apie jį kalba taip, kad man tiesiai į širdį ir tie žodžiai tokie paprasti, kad ten nei pridėsi, nei atimsi. Tai tai yra Dievas iš apkasų, pats tikriausias, tas, kurio žeminėje klausiama, “kur esi ir kaip gali šitai leisti?”. Dronio Dievas, kuriuo tikiu, yra karą kenčiančiame kūne. Kūne, kuris yra durys ateiti į šį pasaulį ir jį palikti. Skaitykit Dronį, aš net nemoku atpasakot, kaip jis nuostabiai rašo. Galiu tik skaityt ir bliaut.

Aš bandau įsivaizduoti, kaip autorius rašo skyrelį “Didvyrių nekeičia”. Kaip jį skaito skaitytojai. Ne apkasuose – ant sofų, šiltoj lovoj. Jame kalbama apie didžiulę rotacijos problemą Ukrainos kariuomenėje. Tokio nepatogumo tema, taip tiesiai išsakyta, kad net man norisi sukti akis į šalį – kokie greiti mes šaukti “šlovė didvyriams”, paskaičius liežuvis nebesiverčia. Niekas nenori ištraukti didvyrio kortos. Mes jus šlovinsim, jūs tik neprašykit susikeist su jumis vietomis. Mes jums siuntinuką atsiųsim, oi, nutolom nuo karo – nebesiųsim nieko, nebeaukosim, nusuksim akis, nes pavargom nuo karo, nors net nekariaujam. Jūs jau profai, kokia čia iš mūsų sofos karių nauda…

Žodžio meistras. Puikus. Tiesiog.

Pasikalbėkime apie Keviną

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga, kurią vengiau skaityt gal dešimtmetį, dabar vengiu aprašyt, bet va, kilo LT šaršalas apie tai, kodėl žmonės nenori turėti vaikų, tai kažkaip pagalvojau, kad gal geras momentas priminti apie šią knygą (Ministrė galėtų paskaityti į tarpus tarp mažojo princo). Labiausiai dėl to, kad Kevinas, apie kurį reikia pasikalbėti, šiam pasaulyje atsirado dėl visuomenės spaudimo. Tai kada vaikelis, tai kodėl, o tai ką? O tai kaip tu čia nenori būti motina, egoiste tu, karjeriste ir t.t. Lyg gimus vaikui viskas išsispręstų, dangų nušviestų vaivorykštės ir plaukiotų cukriniai debesėliai. Lyg visi skauduliai ir abejonės nepaaštrėtų, lyg vaikas būtų išganymas ir raktas į pažadėtąjį rojų. Lyg moteris, kartais ir visa šeima dažniausiai nebūtų paliekama sau, vienatvėje, ypatingai aštrioje, jei tas laukiamas angelėlis visai nesiruošia angelėliu būti, jei jis nuo pat gimimo kovoje su pasauliu. Tada jau soriukas, niekas nenori tavo neprognozuojamo, pikto, pasiutusio vaiko. O jei tas vaikas dar ir psichopatas? Susipakuok ir eik namo.

Ypatingo gerumo ir klaikumo knyga. Shriver kerta iš peties. Kaip skaitytoja, aš, aišku, ieškau, už kurio veikėjo galėčiau saugiai užsikabinti kelionei per knygą – kam simpatizuosiu, kuo piktinsiuos, ko gailėsiu, už ką “sirgsiu”. Nėra čia tokio veikėjo. Kevinas nuo kūdikystės žudo motiną šaltu žvilgsniu ir keistu elgesiu, o motina, na, visada lengviausia kaltinti motiną, ane? Ypač, kai nefeikina savo jausmų ir būsenų. Ir kad ir kaip norisi, matyt, šioje knygoje nereikia ieškoti ką užjausti. Ir kompromiso, matyt, ieškoti nereikia. Tiesiog stoiškai atlaikyti, kad ir kaip labai nemiela ir negera būti tokioje nepatogioje knygoje.

Man atrodo, geriausiai tą būseną įvardija Lina Buividavičiūtė eilėraščių rinktinėj “Tamsieji amžiai”. Čia gabaliukų pakarpiau iš eilėraščio, puikus.

I

Niekada nenorėjau vaikų.

….

II

….

man tu negražus,

aš degsiu devintam pragare

bet nieko,

nieko Tau nejaučiu –

suvokiu,

kaip stipriai save

apgavau, guodžiama artimųjų – kad meilė

pabus, kai pirmą kartą

pažvelgsiu į Tavo akis

…

III

….

paskui virtau pareigingu

robotu –

…

nepažinojau jokio kito,

taip giliai jaučiančio, kad yra nemylimas.

….

IV

….

su užtrauktuku užspausdavau

smakriuką – visada apsimesdama,

kad netyčia

….

V

….

meldžiuosi, kad pagaliau

atkeršytum ir mes visi prabustume

jau visai kitoje vietoje – atleisk man,

Kevinai, bet ir ten nemylėsiu Tavęs.

_________________

Už knygą dėkoju “Alma Litterai”

Mano apelsinmedis

~ kzL ~ Leave a comment

“Mano aplesinmedį” pirmiausia išklausiau ir dabar jau niekaip kitaip šios knygos negaliu įsivaizduot, kaip skaitomos Mato Sigliuko balsu. Aha, to paties audiotekos.lt metų balso laureato, kurio klausydama visada jaučiuosi įsimylėjus. Todėl, jei tik klausote audioknygų, visų pirmiausia rekomenduosiu ją perklausyt audio. Taškas.

O pats “Apelsinmedis” yra brazilų literatūros klasika. Ją skaitydama visą laiką galvojau apie vieną savo velnių priėdusį pusbrolį, nes šios knygos herojus Zezė, toks pat pasiutėlis nenuorama, vietoje nunusėdintis, geriausios širdies ir didžiausios fantazijos vaikas. Žinote, jei jau kas iškrečia kokį zbitką, tai pirmiausia visų akys krypsta į Zezė. Jei kas nors vos nenusisuko sprando, tai – Zezė, na, ir jei kažkam lupa kailį, tai greičiausiai irgi Zezė. O ir zbitkai tokie pagerinti dažniausiai, šiais laikais niekaip geruoju nepaeitų, kaip ir nepaeitų Zezė auklėjimas. Keista skaityt, kad smurto pilna knyga vadinima braziliškuoju “Mažuoju princu”, kurio originale didžiausias judesys yra princo plaukų plaikstymasis vėjyje, o tuo tarpu Zezė audžia kas tik netingi ir kiek turi jėgų. Iki tiek, kad vaikas iš pykčio, bejėgiškumo ir nevilties pradeda galvoti, kad kada nors užmuš savo tėvą.

Bet suprantu, iš kur tas Mažasis princas, nes prie savo išdykumo Zezė das yra neapsakomo jautrumo vaikas, ieškantis atramos svajonėse, smulkmenose (kaip princas – rožėje) ir jį suprantančiuose žmonėse, matančiuose berniuke daugiau nei Zezė išdaigos. Tik kažkaip neduoda autorius jam ilgam pasidžiaugt ar atsitiest (kad ir kaip už tai serga knygos skaitytojai). Vis peršasi mintis, kad taip skriausto vaiko kaip knygos personažo nesugalvotum, nebent pats tuo vaiku esi buvęs – vaiku, ieškančiu meilės ir pripažinimo, visom jėgom bandančio išlipt iš skurdo ir per anksti išlipusio iš vaikystės.

Štai tokia mažutė knygelė, kurioje daug vietos pamąstymams.

_________________________

Už knygą dėkoju audioteka.lt ir “Alma Litterai”