Bitlas, Ana Orka ir aš

Noriu parašyt apie knygą, ieškau, koks “aš” vardas ir nerandu. Tikriausiai per visą knygą taip ir nebuvo įvardintas “aš”! Negali gi būti, kad pramiegojau! Knygą perskaičiau tikrai greitai. Priskirčiau prie knygų, į kurias įkrenti ir geriau jau kuo greičiau perskaityt, nes kitaip gresia visokių ten rimtų darbų nenudirbimu ir viso ko atidėliojimu. O tai jau, sakyčiau, geras signalas. Ir tikrų tikriausiai tekstas parašytas pagauliai, skaitytojas pagauna ritmą ir tada jau puslapiai tik verčiasi verčiasi.

Pirmas klausimas kylantis skaitant yra – o kas gi šios knygos auditorija? Pirmoje knygos pusėje visiškai aišku, kad knyga skirta paaugliams ir visi suaugę, kurie skaito, tai iš susirūpinimo ar kažkokios baimės, kad nebesupranta savo vaikų paauglių, kad su jais nebesusišneka ir patys pamiršo, kad jais buvo ir kaip jautės. Toks jausmas, kad bet kuris knygą skaitantis suaugėlis ją skaito lyg pasislėpę žiūrėdami pro siaurą durų tarpą – gal į savo vaikų pasaulį, o gal ir į jau pamirštą savąjį.

Kodėl toks jausmas? Gal todėl, kad, mano supratimu, gerai pataikyta į paauglio kalbos toną, viskas labai organiškai skaitosi ir yra nedatempta. Vienoje vietoje jau galvojau, kad va, va, ir paslydo autorė romantizuodama, bet čia pat protagonistas tuoj pats iš savo poetinių nukrypimų pasišaipo ir skaitytoja gali lengviau atsikvėpti, kad autorė neperspaudė.

Antras klausimas, kuris pradeda kirbėti nuo knygos vidurio – ar vis dėlto knyga paaugliams, ar jų tėvams? Staiga pasikeičia pasakotojas, įeina kiti veikėjai, paauglys stumtelėjamas į šoną (ir tuo tarpu užauga), paskui sugrįžta ir labai greitai perbėga per savo gyvenimą. Antroji knygos pusė visai ne paaugliams, man tai iš viso pasirodė visai atskira knyga ir kilo mintis, kad autorei reikėjo vietoj vienos knygos rašyti dvi – paaugliams ir nepaaugliams. Dabar gavos dvi vienoje su nelabai aiškia auditorija.

Tai va po viso šio konfūzo, niekaip nesugalvoju, kaip čia jaučiuosi. Tikrausiai taip ir jaučiuosi – pirmoji dalis tiesiog puiki, na, o antroji, hmm… ne tokia puiki, biškį, nžn, kažkas ne taip. Knygos nesugadina, bet puikumą tai jo. Tai kaip įvertint pusę puikios knygos?