Mano pirmoji pažintis su Nobelio premijos laureatu Orhan Pamuk tokia nelabai vykus. Gaila. Kadangi Pamuko visos knygos tokios storokos, tai aš va, galvojau, lengvai susipažinsiu su plona Pamuko versija, bet, matyt, plonumas bus mane apšovęs ir be storos niekaip neišsiversiu, o kada prisiruošiu iš viso klausimas. Nors viskas ten man aišku, mintis knygos įdomi ir buvo vietų, kur patiko ( pvz., šulinio kasimo subtilybės), nežinau, kas man ten su ta knyga buvo, kad kažkaip bendras vaizdas tikrai man buvo so so… Gal nuobodoka buvo, gal datempta vietomis, net nežinau.
Knygoje tokia Oidipo mito šiuolaikinė interpretacija. Tėvas – sūnus – tėvas – betėvystė – tėvystė ir t.t. Na, o knyga pagal pavadinimą lyg ir apie moterį (į viršelį pasistenkime šį kartą nekreipti dėmesio, nes jis, atsiprašau, yra visiškai pravališkas ir net diskutuot neverta, net gaila tos gražios mergaitės, kuri ant jo atsidūrė), bet moteris tik šiaip pašmėžuoja ten, nors ir suvaidina labai svarbų vaidmenį.
Na, tai summa sumarum, tai tiks patiks Pamuko gerbėjams, kuriems reikia varnelę užsidėti, kad perskaityta, arba Oidipo mito maniakams, kuriems viskas ta tema sueina. O aš apsimesiu, kad vis dar esu, kaip pasakytų KŽG – “Pamuk vergin” (dar esu ir “Jane Austen virgin” ir “Umberto Eco virgin” ir t.t.).
knyguziurkes.com 
Galvoju, ko čia neskaičiusi iš tų garsesnių.. O. Pamuk irgi, dar I. Allende, A. Christie. Geriau pagalvojus dar tikriausiai būtų ir daugiau.