Moteris raudonais plaukais

Mano pirmoji pažintis su Nobelio premijos laureatu Orhan Pamuk tokia nelabai vykus. Gaila. Kadangi Pamuko visos knygos tokios storokos, tai aš va, galvojau, lengvai susipažinsiu su plona Pamuko versija, bet, matyt, plonumas bus mane apšovęs ir be storos niekaip neišsiversiu, o kada prisiruošiu iš viso klausimas. Nors viskas ten man aišku, mintis knygos įdomi ir buvo vietų, kur patiko ( pvz., šulinio kasimo subtilybės), nežinau, kas man ten su ta knyga buvo, kad kažkaip bendras vaizdas tikrai man buvo so so… Gal nuobodoka buvo, gal datempta vietomis, net nežinau.

Knygoje tokia Oidipo mito šiuolaikinė interpretacija. Tėvas – sūnus – tėvas – betėvystė – tėvystė ir t.t. Na, o knyga pagal pavadinimą lyg ir apie moterį (į viršelį pasistenkime šį kartą nekreipti dėmesio, nes jis, atsiprašau, yra visiškai pravališkas ir net diskutuot neverta, net gaila tos gražios mergaitės, kuri ant jo atsidūrė), bet moteris tik šiaip pašmėžuoja ten, nors ir suvaidina labai svarbų vaidmenį.

Na, tai summa sumarum, tai tiks patiks Pamuko gerbėjams, kuriems reikia varnelę užsidėti, kad perskaityta, arba Oidipo mito maniakams, kuriems viskas ta tema sueina. O aš apsimesiu, kad vis dar esu, kaip pasakytų KŽG – “Pamuk vergin” (dar esu ir “Jane Austen virgin” ir “Umberto Eco virgin” ir t.t.).

Meilė iš antro žvilgsnio

Kaip tik šiuo metu lygiai prieš metus skaičiau Orhan Pamuk knygą “Baltoji pilis”, ir man ji visai nepaliko jokio įspūdžio. Tiek kalba, tiek pati istorija man pasirodė visai neypatingos, nors, kaip žinia, O.Pamuk po šios knygos išleidimo New York Times pavadino nauja žvaigžde Rytuose, be to juk ir Nobelio premiją autorius yra gavęs. Žodžiu, “atsižegnojau” nuo O.Pamuk kūrybos, visiems viešai deklaravau, jog skaičiau-nepatiko, ir kad yra geresnių rašytojų.

Taip ir būčiau likusi perskaičiusi vieną jo knygą, jei ne Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nebūtų paskelbusi geriausios verstinės knygos konkurso. Kadangi O.Pamuk knygos “Stambulas. Prisiminimai ir miestas” įtraukimas į pretenduojančių knygų sąrašą, signalizavo, jog knyga turėtų būti nebloga, juolab, kad nereikėjo baimintis blogo vertimo. Ir dar ta pati Nobelio premija, taip sakant, už blogas knygas nedalijama, tad knygyne Klaipėdoje nusipirkau, kad dar kartą suteikčiau Orhan Pamuk šansą.

Ir kaip jūs jau numanote, įsimylėjau. Iš antro žvilgsnio.

Ojojoj kaip svarbu rasti sau tinkamą “įėjimą-knygą” į rašytojo kūrybą. Bet kaip tą tinkamumą nustatyti, neįsivaizduoju. Man pačiai tai buvo pamoka apie mano literatūrinį kategoriškumą, per kurį galiu pražiopsoti tikrai geras skaitymo valandas.

Knygos viršelis. Nuotraukoje pats autorius ir Stambulas

“Stambulas” – knyga apie liūdesį. O.Pamuk su  ypatinga nostalgija aprašo savo vaikystę ir paauglystę, gražiai perpindamas ir suliedamas savo gyvenimą su Stambulu. Bet biografija nėra pagrindinė knygos pasakojimo linija, o Pamuk nėra pasakojimo centras.

Knygos šerdis- miestas Stambulas, įspraustas tarp rytietiškų ir europietiškų tradicijų.

Stambulo aprašymas labai nutolęs nuo spalvotų nuotraukų, kuriomis viliojami turistai.

O.Pamuk’o Stambulas yra aptriušęs, griūvantis, nešvarus, juodai baltas (tą įspūdį dar labiau sustiprina daugybė juodai baltų nuotraukų knygoje) ir, svarbiausia, keliantis liūdesį. Autorius kalba ne tik apie jo paties liūdesį, bet ir tą visuotinę kolektyvinę nostalgiją, kuri įtakoja Stambulo gyvenimą.

O.Pamuk gyvenimas neatsiejamas nuo Stambulo (jis ten gimė, augo ir iki šiol gyvena tuose pačiuose Pamukų apartamentuose), ir tas jo suaugimas su miestu man kėlė didžiulę nuostabą ir pagarbą. Kalbu ne vien apie meilę savo miestui, kai net griuvėsiai, įkyrūs pardavėjai, šiukšlės, nejaukūs atokūs rajonai, neerzina, o, atvirkščiai, sukelia daug malonesnius jausmus, nes priklauso mylimam miestui.

Ne, tai daugiau nei meilė. O.Pamuk tai nėra jausmas, ne egzistencijos kulisai, bet pati egzistencija.

Lietuviškasis viršelis (Tyto alba)

O.Pamuk rašo labai intelektualiai, negalima nepastebėti jo apsiskaitymo, išsilavinimo ir labai mielos atviros saviironijos. Kiekvienas knygos skyrius galėtų būti spausdinamas kokio nors laikraščio kultūros priede- skyriai gana savarankiški, juos galima puikiausia skaityti atskirai. (Man tai tiko ypač gerai, kai skaičiau keletą dienų su daug “prisėdimų”‘).

Kartais (maždaug po 300 perskaitytų puslapių) skaitėsi šiek tiek sunkiau, bet nežinau, ar čia  knygos kaltė ar mano. Ypač smagiai skaitėsi skyriai apie O.Pamuk šeimą ir vaikystę, o 25 skyrius “Europiečio žvilgsnis” man labai priminė visas kuriamas Lietuvos vizijas, mūsų nuolatinį norą sudaryti kažkokį gerą įvaizdį ir ispūdį užsieniečiams. O Pamuk rašo “Mums visiems daugiau ar mažiau svarbu, ką apie mus, kaip asmenybę arba tautą galvoja užsieniečiai ar nepažįstamieji. Bėda, kad jų nuomonė tampa tokia svarbi, kad pradeda kelti skausmą, sudrumsčia mūsų santykį su tikrove ar net tampa svarbesne už pačią tikrovę“.

Tad kraunamės lagaminus (arba tiesiog atsiverčiam knygą) ir keliaujam į juodai baltą, liūdną Stambulą.

K.Ž.G

And the winner is…

Išrinkta vertingiausia 2009 metų verstinė knyga!

Štai ką savo tinklapyje rašo Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga:

Balsuoti už vertingiausią knygą LLVS tinklalapyje buvo galima nuo 2010 m. vasario 22 d. iki balandžio 15 d.
Balandžio 23 d. – Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną
– Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos būstinėje LLVS paskelbė Metų verstinės knygos rinkimų rezultatus.
Iš viso balsuota 1236 kartus.
Daugiausiai balsų (22 %) surinko Orhano Pamuko knyga „Stambulas: prisiminimai ir miestas“, kurią išleiido leidykla „Tyto alba“.
Nuo „Stambulo“ nedaug atsiliko (20 % balsų) lenkų rašytojo Wiesławo Myśliwskio „Traktatas apie pupelių gliaudymą“.
Italo Sandro Veronesi romanas „Ramus chaosas“ surinko 15 % balsų.
Amerikiečio Samo Savage‘o romaną „Firminas: metropolio prasčioko nuotykiai” labiausiai pamėgo 14 % balsuotojų.
Airio Josepho O’Connoro „Atpirkimo krioklys“ sulaukė 13 % skaitytojų palaikymo.
Ingmaro Bergmano „Fani ir Aleksandras“ labiausiai patiko 10 % balsuotojų.
Brito Jameso Meeko romanas “Meilės aktas” užėmė septintą vietą.

Tad sveikinu ir patį O.Pamuk, ir vertėją iš turkų kalbos Justiną Pilkauskaitę, ir Tyto Albą, ir skaitytojus, kurie su O.Pamuk kūryba (už kurią 2006-aisiai gauta Nobelio literatūros premija) gali susipažinti skaitydami aukštos meninės vertės kūrinio vertimą į lietuvių kalbą.

Aš tai ypatingai džiaugiuosi todėl, kad kaip tik dabar ir skaitau šią laimėjusią knygą. Perskaičiau daugiau nei 300 puslapių, tad pritariamai linkčioju galva- laimėjo tikrai gera knyga.

K.Ž.G (užsimaniusi nuvažiuoti į Stambulą)


Dingę paveikslai

Jau esu rašiusi, kad L.Carroll knyga apie Alisą yra viena mano mėgstamiausių. Protinga ir įžvalgi mergaitė ta Alisa. L.Carroll taip pradeda savo knygą: “Alisai darėsi nuobodu sėdėti šalia sesers paupy ir nieko neveikti. Porą kartų ji pažvelgė į knygą, kurią skaitė sesuo, bet knygoje nebuvo jokio paveikslėlio nei pasikalbėjimo. -Kuriems galams tokia knyga, -kurioje nėra paveikslėlių nė pasikalbėjimų?

Šiandien būtent ir mąstau apie tuos paveikslėlius. Bandžiau prisiminti, kada iš mano skaitomų knygų dingo iliustracijos. Juk vaikystėje visos knygos buvo iliustruotos. Ar prisimenat, kaip glaudžiai vaikiškose  knygose tekstas buvo susietas su paveikslėliais? Vaikiška knyga neįsivaizduojama be iliustracijų. Kai buvau maža, viskas atrodė labai aišku: knygose vaikams iliustracijos yra, o knygose suaugusiems jos  retos. Paaugliškose knygose jos vis dar pasitaikydavo, bet kažkur tarp to laiko ir dabarties, iliustracijos iš mano skaitomų knygų beveik dingo.

Iliustracija iš knygos "Skerdykla nr5"

Bet paskutiniu metu jos kažkaip netikėtai vėl padažnėjo. Taip jau sutapo, jog paskutinės skaitytos knygos buvo su iliustracijomis arba nuotraukomis: J.S.Foer “Extremely Loud & Incredibly Close”, S.Gruen “Vanduo drambliams”, R.Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai”, K.Vonnegut “Skerdykla Nr.5” ir dabar kaip tik mano skaitoma O.Pamuk “Stambulas”. Ir šitos knygos man priminė, kaip smagu skaityti knygas būtent su iliustracijomis. Kaip gera skaityti, kai puslapio tekstas pasibaigia, bet pasakojimas vis dar tęsiasi nuotraukoje ar iliustracijoje. Arba tas jausmas, kai verti naują puslapį, o ten randi paveikslėlį, kuris padeda galvoje sukurti tikslesnę veiksmo aplinką ar palengvina veikėjų įsivaizdavimą.

Kai kuriose knygose iliustracijos, manau, yra neišvengiamos, be jų knyga tikrai nukentėtų (pavyzdžiui. O.Pamuk “Stambulas”), kitoms knygoms iliustracijos ar nuotraukos nėra būtinos, bet, vistiek praturtina knygą. O tam tikrais atvejais nesuprantu, kuo pateisinamas tas iliustracijų nebuvimas. Tokios misterijos man pavyzdys- “Hario Poterio” serija.

O ar jums norisi, jog daugiau knygų būtų iliustruotos?

K.Ž.G