Jau nuo pat pradžių žinojau, kad su objektyvumu vertinant šią knygą bus ne kas, nes baisiai norėjau, kad knyga pasisektų, kad autorei pavyktų ir t.t. Kokia šitokių norų kilmė – pati nelabai galiu suprast, gal kad labai patiko “Pirmąkart mama”, o ir kitos autorės knygos patiko, tai ir toliau noris, kad viskas būtų nuo geriausiai.
Ir koks nekoks jausmelis buvo pradėjus knygą skaityt ir pradėjus suktis mintim “hmmm, aaaa, neblogai, bet nekabina nekabina nekabina”… Bet dabar galima jau atsipalaiduoti – ką tik knygą perskaičiau ir sėdžiu visa patenkinta, nes viskas ten gerai, lėtai gal įsivažiavo, gal pradžioj trūko kažkokios intrigos ar judesio, bet galiausiai patiko, kuo puikiausiai susiskaitė, galima sakyti, vienu ypu, svarbiausia tam vienam ypui turėti laiko.
O knyga, taip šabloniškai dabar pasakysiu – apie gyvenimą. Net pačiai noris dabar juoktis iš šito pasakymo, bet taip yra. O knygose “apie gyvenimą” visų svarbiausia yra, kad būtų kaip gyvenime, kad nebūtų datempinėjama, kad būtų tikroviška – kad žmonės kalbėtų, taip kaip kalba gyvenime, kad elgtųs, taip kaip elgiasi, ir taip toliau. Ir visas šitas gyveniškumas kuo puikiausiai išpildytas.
Kaip išpildytas laikmetis, kaip išpildytas pagrindinės veikėjos žvilgsnis iš vaikiškos perspektyvos, o paskui iš paaugliškos, o paskui iš paneliškos. Tikra ir yra su kuo susitapatinti. Ir pavadinimas knygos – puikus – butas vienija visą pasakojimą, nuo jo veikėjams nepavyksta pabėgti ir pabaigoj jam garbingai viso pasakojimo karūna uždėta.
Negaliu nepaminėti ir čigoniškos linijos (aišku, kad užburia!). Ir dar tas mamos paveikslas! Famme fatale, kuri savo nemamiškumą kompensuoja, o gal tinkamesnis žodis būtų – išreiškia – dieviška meile savo dukrai. Bravo, Vaiva Rykštaite, ačiū dievui, neteko mykti “visai nieko” arba “visai įdomi knyga”…
#leidyklosdovana, #nereklamanesuzreklamamokama
knyguziurkes.com 