Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais | Veronika Urbonaitė-Barkauskienė

Šios knygos visai neplanavau skaityt, nes iš pirmo žvilgsnio į pavadinimą nesusitapatinau su devyniasdešimtųjų karta. Gimus dešimtmečių sandūroj, pastoviai susiduriu prie priskyrimo save vienai ar kitai kartai iššūkiu (tada prisiskiriu tai, kuri labiau patinka). Bet staiga suošus fb skaitytojų bendruomenei pamačiau, kad reikia susidaryti kažkokią nuomonę, nes kitaip išvis būsiu iškritus iš konteksto.

Knyga šiaip labai fainai parašyta, labai įtraukia ir praktiškai perskaitoma vienu prisėdimu, na, gerai, dviem, jei labai spaudžia laikas. Jaučiasi, kad autorė (kurios įrašus skaičiau fb, bet kad Pterodaktilio autorė yra ir knygos autorė sužinojau tik skaitydama knygą) yra gerai atkalus ranką įdomiai rašyti ir svarbiausia – turi ką pasakyti. Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės žvilgsnis knygoje žvelgia ir to laikmečio kartos akimis, bet kartu ir lyg ir iš šalies, sociologės akimis – nesusentimentalėja, nepraskysta ir sako taip, kaip yra – objektyviai ir pagrindžiant solidžia patirtim.

Tai ar pavyko man susitapatinti su aprašomąja karta? Ir taip, ir ne. Bet gal dėl personalinių priežasčių – dėl tokios, o ne kitokios vaikystės, dėl tokios ir ne kitokių tėvų, dėl pasiruošimo motinystei labiau ne su iliuzija, kad niekas nepasikeis, o su realia nuostata, kad pasikeis viskas, dėl tuo pačiu laiku vaikų susilaukusių draugių palaikymo komandos (šiaip labai rekomenduoju turėti tą palaikymo komandą), dėl plūduriavimo, kaip sako Beata “laimės ir meilės burbule” ir nesukant galvos dėl alia nueinančios karjeros (niekur ji nenuėjo ir smegenys nesuminkštėjo), dėl labiau realistinio suvokimo, kad visko gyvenime neturėsi, todėl reikia sąmoningai pasirinkti, ką renkiesi turėti ir tada nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turi. Na ir suvokimo, kad gyvenimas yra kaip zebras – balta, juoda, balta, bet galiausiai viskas praeina. Geri dalykai taip pat kaip ir blogi.

Tai labai nesusitapatinus (nes tiesiog daug kas jau praėjo, pamokos išmoktos ir jau kitas gyvenimo etapas), vis tiek labai įdomu buvo skaityti autorės įžvalgas, patarimus ir pasidalinimus. Nes jie ir teisingi, ir atviri – be tikslo išgasdinti, bet labiau su tikslu padėti pasiruošti, nusiteikti, gal kažkam – tiesiog pasiguosti, kad ne tavo vieno/os būsena. Ir žinoma, vienas niuansas – gali būt šimtai patarimų ir patyrusių ekspertų nuomonių, bet dažniausiai viską reikia išgyventi pačiam savo gyvenimo herojui – ir visus “man tai jau tikrai taip nebus” (nuo šios minties bėgu rėkdama, nes būtent taip ir būna, kaip užtenka tik pagalvot, kad nebus), ir beprotystę visokiuose forumuose (o, kad galėčiau sugrąžinti anktyvojoj supermamoj paliktas dienas ir naktis – gerai nors kad smartfonų dar nebuvo), ir kategorišką nuomonę tėvystės klausimais, ir t.t. Tik, žinoma, nepakenks būt paskaičius (ir pagalvojus, kad jau man taip nebus), kaip realiam gyvenime būna, nes tada gal greičiau smegenyse susigulės sveikas požiūris.

Drąsiai dedu į rekomenduojamų perskaityt knygų apie motinystę ir tėvystę lentyną šalia Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama”. Bravo ir norisi daugiau.

Lizos butas

img_0082

Jau nuo pat pradžių žinojau, kad su objektyvumu vertinant šią knygą bus ne kas, nes baisiai norėjau, kad knyga pasisektų, kad autorei pavyktų ir t.t. Kokia šitokių norų kilmė – pati nelabai galiu suprast, gal kad labai patiko “Pirmąkart mama”, o ir kitos autorės knygos patiko, tai ir toliau noris, kad viskas būtų nuo geriausiai.

Ir koks nekoks jausmelis buvo pradėjus knygą skaityt ir pradėjus suktis mintim “hmmm, aaaa, neblogai, bet nekabina nekabina nekabina”… Bet dabar galima jau atsipalaiduoti – ką tik knygą perskaičiau ir sėdžiu visa patenkinta, nes viskas ten gerai, lėtai gal įsivažiavo, gal pradžioj trūko kažkokios intrigos ar judesio, bet galiausiai patiko, kuo puikiausiai susiskaitė, galima sakyti, vienu ypu, svarbiausia tam vienam ypui turėti laiko.

O knyga, taip šabloniškai dabar pasakysiu – apie gyvenimą. Net pačiai noris dabar juoktis iš šito pasakymo, bet taip yra. O knygose “apie gyvenimą” visų svarbiausia yra, kad būtų kaip gyvenime, kad nebūtų datempinėjama, kad būtų tikroviška – kad žmonės kalbėtų, taip kaip kalba gyvenime, kad elgtųs, taip kaip elgiasi, ir taip toliau. Ir visas šitas gyveniškumas kuo puikiausiai išpildytas.

Kaip išpildytas laikmetis, kaip išpildytas pagrindinės veikėjos žvilgsnis iš vaikiškos perspektyvos, o paskui iš paaugliškos, o paskui iš paneliškos. Tikra ir yra su kuo susitapatinti. Ir pavadinimas knygos – puikus – butas vienija visą pasakojimą, nuo jo veikėjams nepavyksta pabėgti ir pabaigoj jam garbingai viso pasakojimo karūna uždėta.

Negaliu nepaminėti ir čigoniškos linijos (aišku, kad užburia!). Ir dar tas mamos paveikslas! Famme fatale, kuri savo nemamiškumą kompensuoja, o gal tinkamesnis žodis būtų – išreiškia – dieviška meile savo dukrai. Bravo, Vaiva Rykštaite, ačiū dievui, neteko mykti “visai nieko” arba “visai įdomi knyga”…

#leidyklosdovana, #nereklamanesuzreklamamokama

Pirmąkart mama

vaiva

Norėčiau, kad visada geras viršelis reikštų gerą knygą! Kai užsiprašiau šiosios, išgirdau, kad gali būti neaktualu, juk mama pirmąkart tapau prieš beveik vienuolika metų, paskui dar porą kartų, o bet tačiau, kokia netiesa. Knyga man iš tiesų labai patiko ir net sakyčiau pretenduoja į mano geriausių metų knygą. Taip ir būtų, jei šiandien būtų naujųjų išvakarės. O dėl pirmakarčių tikslinės auditorijos man net kiek juokinga, nes manau, kad skaitydamos knygą jos vis tiek galvos: “Na, jau man tai tikrai taip nebus! Niekada to neleisiu!” Jos sėkmingai ir šventai naiviai kartos būsimos mamos “visada” ir “niekada” litanijas, nes, mano giliu įsitikinimu, tai yra kelias, kurį kiekviena moteris turi nueiti savo kojomis (kaip ir nusipirkti nesąmoningą pirmagimio kraitelį, pilną nereikalingų ar nepanaudojamų daiktų). Na, o tos, kurios jau mamos, gali linksmai skaityti knygą, juoktis prisiminusios savuosius “visada” ir “niekada”, prisiminti užplūdusią euforiją ar nusipurtyti nuo prisiminimų apie pogimdyvinę depresiją.

Neįtikėtina skaityti ir suprasti, kokia neunikali mama buvai ir esi. Neįmanoma nesijuokti ar bent jau nesišypsoti sau į ūsą. Atsimenu, ėjau išsišiepus ir stumdama vežimą galvojau apie save kaip apie stebuklą, kuris pagimdė kitą stebuklą, kol pasibeldus racionaliam protui sumąsčiau, kad visus septynis milijardus kažkas stebuklingai pagimdė. Taip pat skausmuos (su nežymiomis išimtimis). Ups. Tapsmo mama euforija gerai suvartė mano smegenis.

Žodžiu, sakyčiau, kad ši knyga yra skirta pradėti skaityti, kai apskritai nežinai, ar nori vaikų, ar ne, tada skaityti išvydus lemiamus II, lėtai ir kantriai nagrinėti kaip kokią Nėštumo, o paskui ponėšumo bibliją. Bet manau, kad taip neįmanoma, nes viską perskaitysit per pirmą vakarą.

O štai žemiau auksinė laimės formulė. Nemokamai

…svarbiausia šiame motinystės atradimų kelyje yra nustoti lyginti. Atrasti autentišką save santykyje su vyru nesistiebiant prie žurnalinių istorijų ir nesiguodžiant kaimyniniame name vykstančiais barniais…

Trisdešimt

30

Nors nesu emigrantė, man atrodo, kad, jei būčiau, tai jausčiausi taip, kaip Londone jaučiasi Vaivos Rykštaitės  herojė Jurga. Nors knyga ne apie geografinę emigraciją, o emigraciją laike, iš vienos dešimties į kitą, tokia, iš kurios niekaip negrįžtama, kad ir kaip nugaron (arba subinėn – atleiskit visos jautrios sielos) būtų tempiama veido oda. Dėl to man ir patinka šios autorės knygos – dėl atvirumo, taikliai pagauto jausmo ir nuotaikos – pagal Vaivos knygas filmas galvoje teka kaip upelis.

Taigi, jei biologinis laikrodis merginoms ir moterims tiksi, tai trisdešimtmetis yra to laikrodžio žadintuvas. Žinoma, ne toks baisiai žviegiantis, kaip 40, bet toks ganėtinai įkyrus, priklausomai nuo to, kiek kiek agentūros VBS paruoštos gyvenimo anketos punktų esi užpildžiusi. Punktai, savaime suprantama, yra vyrai, vaikai, darbai, gyvenamoji vieta ir numatomos gyvenimo perspektyvos. Taigi, suskaičiuokime, kaip tau pavyko “susitvarkyti gyvenimą”.

Knygoje kita siužeto linija žingsniuoja žavinga tarpukario ponia Silvija,  Jurgos promočiutė, kurios istorija verta atskiros knygos, kažkaip net gaila, kad šiojoj panaudota.

 

 

 

 

Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų

ugnik

Labai žavinga ir spalvinga knygutė apie Havajus, jų atsiradimo istorijas-legendas. Skaitai ir galvoji, kaip visdėlto klimatas tokioms istorijoms užduoda nuotaiką. Mūsuose legendos (nesakau, kad nemielos)- tamsiose tankiose giriose, pasišiaušusuose marių ir ežerų vandenyse, kažkaip viskas sunkiasvoriška, tamsu, niūru ir dramatiška. O Havajuose – karšta, lengva, aistringa. Nei jiems koks šildymas su malkomis rūpi anei vilnonių kojinių mezgimas šaltais nesibaigiančios žiemos vakarais. Ir visokios patarlės “roges ruošk vasarą” jiems anei motais. Na, gerai, ugnikalnis pasispjaudo, cunamis atrieda, bet čia vos ne dvi blogybės, taip gražiai legendomis apipintos, kad kur ten lygintis su mūsiškėmis.

Taigi, labai tinkama knygelė ilgiems lietuviško rudens vakarams, smagi ir lengvai skaitoma. Bet kartu ir pavojinga, nes labai jau užsinori į tuos Havajus. Tolimiausią pasaulio kraštą.