Apie mano draugą Lars ir vasarą, kuri viską keičia

Vienas artimiausių mano draugų Lars gimė ir užaugo Norrlande – šiaurinėje Švedijoje. Iš ten kilę žmonės, kaip žinia, yra mažakalbiai, per daug neatsiveriantys, bet nuoširdūs žmonės, Bent jau toks yra stereotipas. Ir toks yra mano draugas Lars. Jo mama mirė, kai jis buvo mažas, tad būtent jo tėtis yra pagrindinis vaikystės atsiminimų herojus. Kartu jie stovyklaudavo kalnuose, čiuoždavo slidėmis, kartu prisėsdavo kur nors pailsėti ir gerdavo kakavą iš termoso. Vyras ir berniukas. Tėvas ir sūnus. Būtent apie savo draugą Lars ir galvojau, kai skaičiau P.Petterson knygą “Vogti arklius”, kartais atrodydavo, jog knygoje pavaizduoti tėvo ir sūnaus santykiai tą nostalgišką 1948 ųjų vasarą yra būtent apie jį ir jo tėtį.

“Vogti arklius”- labai vyriškas romanas. Ta prasme,kad moterys egzistuoja tik periferijoje, tik gyvenimo paraštėje. Trondo tėtis yra idealus (ir kaip vėliau paaiškėja – idealizuotas). Jis viską moka, viską sugeba, yra nagingas, aplinkinių mėgstamas. Su juo gera ir linksma būti, iš jo galima daug ko išmokti. Bet palaipsniui Trondas pradeda suprasti, kad jo tėtis yra ne tik tėtis. Kad jo tėtis turėjo gyvenimą iki Trondo gimimo, ir kad tėtis net dabar yra ne tik tėtis, bet ir vyras, draugas, kaimynas, tiesiog – žmogus. Būtent tas suvokimas inicijuoja Trondo virsmą iš vaiko į suaugusį, iš berniuko į vyrą. Tą nepamirštamą vasarą sūnus ir tėvas labai priartėja vienas prie kito, užmezga šiltus santykius. Jie kartu kerta mišką, nuogi maudosi lietuje,  joja į Švediją (jie gyvena Norvegijos ir Švedijos pasienyje) ,ir Trondas tai supranta kaip patvirtinimą, jog jų dviejų santykiai yra ypatingi, jog tarp jų egzistuoja ryšys, ir kad jiedu duoda pažadą nenutraukti to ryšio. Tokios priesaikos ir jos laikymosi mūsų vaikai pilna teise tikisi iš mūsų.

Knyga apie išsiskyrimus. Nelyriškai, bet vistiek labai skaudžiai. Be ašarų, be dramatizmo, bet vistiek – nesugįžamai ir nepataisomai. Taip nepataisomai, jog net paliečia tas kartas, kurios dar nėra gimusios.

Vertėja E.Išganaitytė už šios knygos vertimą į lietuvių kalbą gavo premiją, tad, nors ir  knygą skaičiau ne  lietuvių kalba,ramia širdim rekomenduoju ją.

K.Ž.G.

Juodoji skylė arba kai tiesiog negali atsitraukti

...

Vakar (aišku, naktį prieš užmiegant), kilo mintis, kad kai kurios knygos yra kaip juodosios skylės kosmose – tiesiog negali atsitraukti! Mūsų diskusijose prie tokių knygų autorių jau priskyrėm J. Grisham, S.Mayer ir kitus „juodų skylių“ kepėjus. Tai šiandien norėčiau pristatyti dar vieną kepėjėlę, tiesa, dar ne tiek prikepusią kaip minėtos įžymybės, bet dar labai jauną, tad viskas dar prieš akis.

http://www.alumni.uq.edu.au/images/mail/kate-morton.jpg

Kate Morton knygą The Forgotten Garden nusipirkau pagal Amazon.co.uk rekomendacijas. Na, jei esat pirkę iš Amazon, tai ten tikriausiai pastebėjot, kad būna toks užrašiukas „customers who bought this item also bought…“, tai surizikavau ir nusipirkau taip rekomenduojamą knygą. Ir nenusivyliau. Patekau į dar vieną juodąją skylę, kai laiką skaitymui vagiau iš ko tik galėdama!

Beje, autorė tokia pat knygų žiurkė kaip ir mes! Va, skaitykit! Pažįstamas jausmas, ar ne? 🙂

“When I was small, I always hid to read. I couldn’t shake the feeling that because reading was so pleasurable, it must somehow be illicit.” Courier Mail Feb 14 2009

Ir kas kuria tuos lietuviškų knygų viršelius? 😦 Visai neatkrepičiau dėmesio knygyne 😦

Tik vakar sužinojau, kad pirmoji jos knyga The House at Riverton (aišku, laukia mano lentynoje:)) ya išleista lietuviškai. Bet aš kažkaip laikausi tradicijos, kad jei jau pradėjau autorių angliškai, tai ir nebeskaitau vertimų į lietuvių (na, nebent patikima žiurkelė labai išgirtų), nes jais tiesiog nepasitikiu, nes vertime galiu nebepažinti autoriaus, o ir Lietuvoje kartais verčia bala žino kas, net neįmanoma skaityt!

Paklausykit, kaip autorė pasakoja apie savo knygą, negi įmanoma atsispirt?

Dovana

Kadangi mes abi  labai mylim savo tinklaraščio lankytojus, tai norime suorganizuoti vieną mažytį konkursėlį.

Dovana laimėtojui- jau gerokai išgirtos C.Sittenfeld knygos “American Wife” angliškasis leidimas popieriniais viršeliais. Jei norite bandyti laimėti knygą, tereikia šio įraš0 komentarų laukelyje parašyti jūsų mėgstamiausią knygą. Pirmadienio vakarą loterijos būdu išrinksime vieną komentatorių, kuriam ta knyga ir atiteks. Tik nepamirškite į tam skirtą laukelį įrašyti teisingo jūsų elektroninio pašto adreso, kad galėtume susisiekti.

Na, tai kuri jūsų mėgstamiausia knyga?

//Dvi knygų žiurkės

Tautų draugystė arba 2+2=?

.

Visai neseniai sugraužiau naują labai dabar Lietuvoj populiarią A. Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”. Iš tiesų labai informatyvi knyga ir svarbiausia – smagi skaityti. Aš juokiausi ir juokiausi (balsu), o mano vyras, kuris knygą perskaitė prieš mane, vis klausė, kuri vieta man ten tokia juokinga :). Įdomu, kad tokioj lietuvių tankiai apgyvendintoj ir dažnai lankomoj šaly, aš iš viso esu buvusi tik vieną kartą ir tai komandiruotės metu. Na ir gerai, nes kelionė po šitos knygos bus turiningesnė, įdomesnė ir tikslingesnė.

Kas labiausiai nustebino ir nuvylė mano vyrą? Ogi tai, kad anglai gyvena baisiai susigrūdę, kaip pats autorius sako “nykštukų nameliuose”, kuriuose yra tokie kambariai kaip one bed bedroom ir jame tikrai nieko daugiau netelpa, tik kokia nusprogus kušetė, ir, mano įsivaizdavimu (o mano įsivaizdavimai dažnai vyksta taip, kap pavaizduota seriale apie Ally McBeal), į tą  lovą dar lipama ne iš šono, o iš kojūgalio, nes iš šono papraščiausiai nėra vietos prieit. Štai toks tai one bed bedroom 🙂. Na, mano vyras nusiminė, nes jis kaip tikras lietuvaitis yra maždaug krepšininko ūgio, tai jam su lovom daug kur prastai ;). Tai va, įsivaizduoju tokį ropojimą į lovą prabangiame Anglijos name ir man baisiai juokinga pasidaro :). Ir tokių linksmų vietų knygoje daug daug daug.

Na, kadangi viskas taip linksmai aprašyta ir kad tie anglai tikrai keisti žmonės, mano sesutė, net suabejojo, ar neprifantazavo autorius toje knygoje. Bet aš žinau, kad ne, nes teko garbės lankyti kursus Lietuvoje pas tokius vyrukus Mike ir John (koks gi kitoks vardas, jei ne John! O Mike, tai dar superine pavarde -Little, taigi, mažasis Mikas :)) . Jie mums ir papasakojo apie anglus. Tiesa, jau kai jie pasakojo, tai irgi galvojau, kad fantazuoja. Ir pasakojo apie tai, kad valstybines mokyklas lankantys vaikai vienos švietimo reformos metu nebuvo mokomi aritmetikos! Kam reikia žinot, kiek bus 2+2, jei gali paspaust kalkuliatorių, ir jis parodys, kiek suma, o jei parodys 5, tai tuo net nebus suabejojama! Dėl to ir nesistebėjau autoriaus pasakojimu, kaip gan aukštas pareigas užimantis verslininkas rašydamas ant lentos su tragiškom spelling klaidom, tik kvailai kikeno tvirtindamas, kad žino, kad su klaidom rašo! Bet anglų manymu čia nieko baisaus! Taigi, gerbiamos blogo skaitytojos, pagal anglus, mes tikrai esam crazy vargšus lietuvaičius linčiuodamos dėl tokių subtilių kalbos klaidų 😉

Na, o jei norit daugiau pasijuokt ir šiaip sužinot apie Angliją, čiupkit šitą knygą, tik nesierzinkite dėl išnašų, kurių labai daug ir ne visos jos iš tikro reikalingos.

...

Na, o tautų draugystę sutvirtinsime Laimos Lavaste “Linksma knyga apie suomius ir Suomiją”. Kadangi knygą skaičiau prieš kokius penkerius metus, tai daug detalių nelabai atsimenu, bet tikrai atsimenu, kad knyga, kaip ir užvadinta – linksma. Jaučiu sentimentus Suomijai, nes tikrai praleidau ten daug gražių dienų naudodamasi Erazmus programa, nes sutikau žmonių “visam gyvenimui”.

Autorė apie Suomiją: “Jei man reikėtų nupiešti Suomiją, aš nupieščiau didelį ledkalnį, iš kurio kyšotų tik patikliai į pasaulį žvelgiančio suomio galva. Jo pasaulis – giliai giliai po ledu. Netiesa, kad į jį neįmanoma prisibelsti”. Tikrai įmanoma!

|Suomių gerbėja L|

Populiariausi rašytojai Europoje 2009

Bookseller.com paskelbė 2009 ųjų populiariausių rašytojų Europoje sąrašą. Sąrašas sudarytas pagal dešimties Europos šalių (Lietuvos tarp jų nėra) perkamiausių knygų topą.

Taigi. Girdisi fanfaros:  Trampam pam paaaaam. Pakyla uždanga, pasigirsta plojimai.  Štai jie – patys populiariausi!

1 Stieg Larsson
2 Stephenie Meyer
3 Dan Brown
4 Paolo Giordano
5 Carlos Ruiz Zafón
6 Camilla Läckberg
7 Herman Koch
8 Tatiana de Rosnay
9 Henning Mankell
10 John Grisham

Prisipažįstu prisidėjusi prie pirmųjų trijų populiarumo- jų knygas pirkau ir skaičiau 2009 aisias.

Lietuviškai S.Larsson, berods, nėra išleistas, na, o daugelyje Europos šalių tvyro S.Larsson knygų karštligė. Jis pats mirė nesulaukęs, kol jo knygos taps beprotiškai populiarios. Pagal jas jau suvaidinti filmai, ir net Hollywood’as derasi dėl teisės filmuoti. Kalba eina apie jo parašytą “Millenium” trilogiją, kur pagrindinė herojė Lisabeth Salander – aspbergerio sindromą turintį hakerė. Ji labiau primena komiksų superheroję su antgamtinėmis jėgomis nei tiesiog žmogų. Aš perskaičiau pirmąją trilogijos  dalį (“Vyrai, kurie nekenčia moterų” ) ir turiu pripažinti, kad mano jausmai yra tikrai dvejopi.

Lisbeth Salander - pagrindinė veikėja iš populiariosios S.Larsson trilogijos

Iš vienos pusės ši detektyvinė istorija yra nuostabiai įtraukianti, atsiplėšti nuo jos beveik neįmanoma, nes įtampa neatslūgsta. Bet mane labai erzino knygos kalba, dialogai ir baisiai detalūs, bet visiškai nereikalingi aprašymai. Kai S.Larsson aprašo Lisbeth naudojamą kompiuterį, skaitytojui pateikiamos štai tokios detalės: Apple Powerbook G4/1.0 GHz aliumininis šasi su  PowerPC 7451 procesoriumi, 960 Mb RAM ir 60 Gb kietu disku. (Knygoje detalių daug daugiau) Ar čia kompiuterio reklama? O gal bandymas pademonstruoti skaitytojui savo žinias kompiuterių srity? Galiu susumuoti taip: jei norit gero detektyvo/trilerio, nuo kurio atsiplėšti bus sunku, skaitykit. O jei norit gražios kalbos potyrio, patarčiau paskaityti kokią nors kitą knygą.

Stephanie Meyer - Twilight serijos autorė

Tai kas gi jungia pirmuosius tris rašytojus? Mano nuomone, visiems trims prikišami tie patys dalykai- kalbos kokybė stilistiniu požiūriu, bet niekaip nepaneigsi, kad jie visi trys turi talentą mokėti pririšti skaitytoją, išlaikyti jo dėmesį ir įtraukti į istoriją taip, kad indai lieka neplauti, o televizorius būna išjungtas (kalbu iš savo patirties).

O kuriuos šio sąrašo rašytojus jūs esat skaitę ?Kaip jie jums patiko?

K.Ž.G.

 

Kataloginė laimė

Vakar pašto dėžutėje (norint ją pasiekti teko nusikasti sniegą) radau šio pavasario knygų prekybos katalogą. Va čia tai  488 puslapiai popierinio džiaugsmo!  Kataloge- visos šį pavasarį Švedijos leidyklose išleidžiamos knygos.

Šiame numeryje- straipsnis apie rašytojų atlyginimus. Yra rašytojų, kurie yra tikrai turtingi, bet didžioji  dalis gauna žymiai kuklesnes pajamas.

Štai ,pavyzdžiui, Karin Alvtegen (ta pati, kuri atvažíuos į Vilniaus knygų mugę  ) metinės pajamos yra kaip ir vidurinės mokyklos mokytojos. Tikrai nedaug, bet bilietui iki Vilniaus turėtų užtekti 😉

Kiekviena leidykla pristato savo naujienas

Taip pat trumpai pristatomi visi debiutantai, susumuojamos dažniausiai bibliotekose išduodamos knygos, diskutuojama apie e-knygas.

Tampausi tą katalogą iš vieno kambario į kitą, vartau, žymiuosi knygas, kurių norėčiau ir svajoju, kaip gerai būtų, jei dirbčiau knygų leidykloje.

K.Ž.G

Exlibris

Turėti gerą mokytoją mokykloje yra dievo dovana,  nes geras mokytojas suteikia tau galimybę sužinoti tai, kas neįrašyta mokymo programoje, lavina kritišką požiūrį ir abstraktų mąstymą (mano klasiokai čia tikriausiai pagalvos apie biologiją ir nusišypsos). Bet šį kartą ne apie literatūros mokytoją ir tuo labiau ne apie biologijos, o apie dailės, nes jis mus supažindino su exlibriu. Ypatingas mokytojas. Vien išvaizda kaip kokio

Petras Gužas

 diedulio iš pasakos, arba burtininko, gal toks ir buvo, gi mus mokė jau įžengęs į aštuntą dešimtį ir dar turėjo jauną žmoną ir susilaukė vaiko! Mums, atėjusiems iš standartinės tarybinės mokyklos jis jau vien ta išvaizda kvapą gniaužė. Būtent iš jo sužinojom, kad piešt galima ne vien akvarele ir guašu. O koks velnio ratas – presas – buvo jo kambarėlyje!

Taigi vieną dieną per dailės pamoką darėme ekslibrius, tokius mažus gražius paveikslėlius, kurie klijuojami prie viršelio iš vidinės knygų pusės ir gražiai nurodo knygos savininką. Internete galima rasti gražiausių pavyzdžių – mokamų, nemokamų, personalizuotų ir t.t. Pažiūriu į savo knygų lentyną ir galvoju, ar ryžčiausi tiek ekslibrių prikepti ir įknygas suklijuoti? Būtų gražu! Hmm… Na, šiandien tikrai ne, o gal jūs susigundysit?

...
...
...
...
...
...

|Piešianti Žiurkytė|

Rugiuose

Jau buvau beeinanti miegoti, pamaniau, kad tik peržvelgsiu dar laikraščius internete, o ten skelbiama, kad vakar mirė J.D.Salinger, romano “Rugiuose prie bedugnės” autorius.

Pamenu skaičiau knygą paauglystėje ir jaučiausi LABAI suaugusi ir labai pasaulio nesuprasta. Jei atvirai, tai patį veiksmą prisimenu labai miglotai, užtat puikiai atsimenu jausmą. Paauglystėje nesu padariusi nieko, kas prieštarautų taisyklėms, nebandžiau rūkyti, visada ruošiau pamokas ir niekada nemeluodavau tėvams. Bet skaitydama “Rugiuose prie bedugnės” jaučiausi it kokia revoliucionierė.

K.Ž.G

Indėniukas

“Kikas yra mažas, geras indėniukas, o kad jis toks geras, tai turi daug draugų”. Taip prasidėjo šio vakaro skaitiniai prieš miegą. “Kikas” – nuostabiausia mano vaikystės knygutė su nuostabiom autoriaus iliustracijom.  Nerealus jausmas, kai pusiau paskaitai pusiau papasakoji knygutės istoriją, o paskui jau kukulis tau su savom interpretacijom pasakoja, kas knygutėj vyksta. Taip sužinojau, kad šitam paveikslėly erelis “sypsosi” 🙂 Visa knygutė čia. Gražaus skaitymo ir labos nakties.

|Žvitrioji akis indėnų draugė|

“Everything great that ever happened in this world happened first in somebody’s imagination.” /A.Lindgren

Šiandien liūdnokos sukaktuvės – lygiai prieš 8 metus mirė Astrid Lindgren. Bet kadangi ji pati nemėgdavo kalbėti apie mirtį (kasdien kalbėdama telefonu su seserimis kiekvieną pokalbį pradėdavo žodžiais “Mirtis mirtis”, kad po to galėtų kalbėti apie kitus dalykus  ir nebegrįžtų prie tos temos), tai ir aš nenoriu per daug to šiandien akcentuoti. Geriau jau pakalbėti apie pačią Astrid ir  jos knygas.

1944 metais, kai Astrid Lindgren pasiūlė vienai didžiausių leidyklų Bonniers savo knygą apie Pepę Ilgakojinę, jie jos knygą atmetė. Įsivaizduojat, kaip  po to jie turėjo nagus graužti iš apmaudo? Ypač turint galvoje, kad iš viso pasaulyje yra parduota apytiksliai 145 milijonai egzempliorių.

Pats populiariausias personažas- taip gerai pažįstama Pepė Ilgakojinė. Knygos apie ją yra išverstos į 64 kalbas.  Ji taip pat yra vienas pačių kontraversiškiausių personažų, pvz., Prancūzijoje iki 1995 metų išleistose knygose nebuvo kai kurių įvykių, nes Pepė elgėsi per daug anarchistiškai 😉

Man pati juokingiausia knyga – “Mes Varnų saloje”, o liūdniausia, aišku, yra “Broliai Liūtaširdžiai “. O jums kurios Astrid knygos labiausiai patinka?

K.Ž.G

Literatūrinis dinamitas arba noriu Nobelio

A. Nobelis

Vakar jau atsigulus į lovą niekaip negalėjau išjungti savo galvos kompiuterio. Ir kokios tik mintys nelenda į galvą! Ar normalios namų šeimininkės prieš miegą galvoja apie Nobelį, simpatišką mąslų barzdylą dėdulę? :)Taigis taigis kaipgis (žiurkele, ar tik ne iš Žemaitės šis posakis? :)), prie ko gi čia tas Nobelis? Tai va, pagalvojau, kad 2009 m. Nobelio taikos premija buvo įteikta Javų prezidentui Barakui Obamai, o tai nustebino daugelį protingų dėdžių ir tetų, namų šeimininkių ir kitų žmonių, nes natūraliai kilo klausimas “už ką gi???!!!”. Protingi žmonės pakomentavo, kad premija skirta už

“for his extraordinary efforts to strengthen international diplomacy and cooperation between peoples”.
Barakas Obama

Būtent juodai paryškintas žodis ir sukelia vilčių, kad galiu norėti Nobelio ir net teisėtai jį gauti! Tiesa, ne taikos, o, savaime suprantama, literatūros, be to, ne sau noriu, o žiurkelei Giedrei. Nes tikiu, kad ji savo urvelyje skrebena kokią nerealią knygą, kurios mes kada nors sulauksime. Ir kodėl gi žmogaus nepaskatinti, ir už pastangas, tikiu, ne mažesnes, nei p. Obamos, suteikti Nobelio literatūros premiją ir taip papildyti trumpą laureatų, susijusių su Lietuva, sąrašą arba pradėti naują, kuriame žiurkelė butų pirmoji  grynakraujė laureatė lietuvė:).

Visi nori Nobelio

Tik kad labai jau gviešiasi visi to Nobelio :). Įsivaizduojat, net spausdintu žodžiu dvi paauglės mergiotės viešai tai pareiškė!  O aš net skaičiau tą viešą jų pareiškimą prieš gerus ašuonerius metus ir džiaugiausi, kad tokios šaunios, jaunos ir įžūlios, ir nekuklios! Jei norite prisiminti paaulystę, paskaitykit, na,o jei nenorit, vis tiek paskaitykit, galėsit paburbėt ant jaunimo, o gal net geriau suprasti savo paauglius vaikus, jei jau tokių turite.

|Nobelio norėtoja nesavanaudiškais tikslais L|

„Sekantis!”

...

Mano knygos stovi eilėse ir kantriai laukia, kada bus paimtos ir perskaitytos. Ta eilė yra viena iš priežaščių, kodėl mėgstu turėti savo knygą – dėl to tiek daug jų perku, ir dabar jau grūste grūdu į pergrūstas lentynas. Nemėgstu skolintų knygų (nors mano piniginė jas dievina), nes jos suardo mano šventą knygų eilę; jas reikia greitai perskaityti ir grąžinti, nes, neduok die, pamirši grąžint, apliesi kompotu, sugrauš skaitymo manjakė žiurkė, apkakos papūgėlė ir t.t. Tos knygos eilėje stumdosi kaip bobutės turguje arba trolike, ir man priėjus prie lentynos rėkia nesavu balsu: „Aš! Aš! Aš! Mane! Maneee!“

Aš nežinau, kaip aš išsirenku knygą, kurią skaitysiu. Jei neturiu skolintų knygų, tai atsistoju prie lentynos ir klaidžioju nuo vienos prie kitos ir ta, kurią išsirenku dar nebūtinai bus perkaityta. Šviežiai iš knygyno nupirkta knyga gali būti pradėta skaityti mašinų stovėjimo aikštelėje prie knygyno arba pačiam knygyne, bet gali būti padėta, t.y. įgrūsta į lentyną, ir piktai burbėdama atsidurti privalomo per pensiją perskaityti sąrašo gale.

Kaip tu nusprendi, kuri bus „sekanti“?

|ŽL|

Marijos knyga arba Don’t give this book to your grandma!

.

“Marijos knygą” nusipirkau Vilniaus knygų mugėj ir kažkaip pačiai sau netikėtai ją ten pat atidaviau savo draugei Renatėlei paskaityti. Taigi išslydo ji iš mano rankų ir ilgam, nes tik dabar po metų ar gal dviejų sugrįžo pas šeimininkę. Renatėlė pakomentavo, kad iš pradžių buvo įdomu skaityt,o paskui jau nebelabai, tai pradėjau skaityt nelabai motyvuota.

 Knygoje pasakojama Jėzaus motinos, Marijos iš Nazareto, istorija, tad tiek pradžią, tiek pabaigą skaitytojas kaip ir žino iš anksto. Iš tikrųjų knygos pradžia labai intriguojanti- netekėjusi paauglė Marija pastoja (tikrai ne iš šventosios dvasios), ir sukurpia „šventą“ istoriją, kad išgelbėtų save ir savo kūdikį. Savo dienoraščiuose, kuriuos mes ir skaitome, pašėlus paauglė lieja savo jausmus ir mintis, kurios konservatyviau nusiteikusį skaitytoją tikriausiai ganėtinai šokiruoja :), dėl to toks post’o pavadinimas :). Skaitydama knygą visą laiką galvojau, kaip tokią „erezišką“ knygą apskritai išleido, įdomu, ar ji išleista katalikiškoje Lenkijoje, nes savo „ereziškumu“ tikrai prilygsta ir pranoksta Dan Brown knygas. Ši knyga – tai tikrai nebloga logiška svarbių įvykių, ant kurių išaugo viena didžiausių pasaulio religijų interpretacija.

Knyga labai moteriškai šilta, nuosekli, neišlaužta, tokia „feministinė“ gerąja prasme. Būti tokia moterim, kokia buvo Marija, tikrai nebuvo lengva ne tik tais laikais, bet ir dabartiniais. Marija – išsilavinus, bet net negali to viešai rodyti, kad neužsitrauktų fariziejų ir kitų fanatikų keršto; ji gudri, net pati tai pripažįsta ir sako, kad turi tokia būt, kad išgelbėtų save ir savo šeimą; ji užsispyrus, tvirta, atsidavus; ji aistringa ir visai nedorovinga ;); ji – pavydžiai mylinti motina; ji gailestinga visiems atstumtiesiems; ji ginčijasi su dievu, jo nekenčia, nesupranta, juo netiki ir… jam atleidžia… Ji – tokia tikra ir žemiška moteris, kuri išaugino ir išauklėjo pasaulį pakeitusį žmogų.

Iš taško A į tašką B

Aš skaitau važiuodama į darbą, skaitau važiuodama namo. Mano darbovietė – ne tame pačiame mieste, kur aš gyvenu. Tiesa, kelias neilgas, o kelionė tikrai pakankamai patogi. Ypač jei palyginčiau su savo kelionėmis iš standartinio miesto miegamojo rajono į gimnaziją miesto centre kiekvieną rytą pilnuose autobusuose.

Geltonuosiuose "Ikarus" autobusuose, oi, kaip nedaug knygų perskatyta!

Iki šiol puikiai pamenu visus piktus dėdžius ir burbančias tetules, kuriems užkliūdavo mūsų kuprinių dydis, mūsų kvatojimas, istorijos datų kartojimas ir namų darbų aptarimas. Kartais išgirsdavom, kad nėra čia ko autobusu važinėtis į mokyklą, reikia eiti į mokyklą savo rajone, nėra čia ko vietos autobuse užimti. Ir kokia laimė būdavo, jei atsirasdavo laisva vietelė! Tada viena mūsų atsisėsdavo, o likusios sudėdavo jai savo sunkiąsias kuprines ant kelių.

Kaip darosi labai aišku iš aprašymo- ta kelionė į gimnaziją buvo žiauriai nepalanki skaitymui. Grįžtant namo prieš prasidedant piko valandoms dar galėjai išsitraukti knygą, bet ryte tai būdavo neįmanoma.

Šiandien kaip tik prisiminiau tas mūsų keliones. Prisiminiau, nes pagalvojau, kaip lengva skaityti mano kelionės i darbą metu. Iš pradžių- 15 minučių šiltame autobuse, kur visada yra vietos atsisėsti, kur langai nėra apšarmoję ir nereikia juose pratrinti mažo langelio, kad žinotum, kada reikės išlipti. Po to- persėdu į traukinį ir skaitau maždaug 25 minutes. Taigi, per dieną susidaro visa valanda skaitymui (jei koks kolega neatsisėda šalia, ar koks studentas nepradeda kamantinėt, ar jau ištaisiau egzaminą).

Labai smagu, kad daug kas skaito kelionėje. Traukinyje beveik visada netoliese sėdi bibliotekininkė ir iš medžiaginio maišelio su Göteborg’o knygų mugės emblema traukia savo knygas. Šiandien netoliese sėdėjo kokia 16metė mergina ir skaitė “Twilight”. O autobuse vyras, sėdėjęs priešais, skaitė S.Larsson “Men who hate women”.

Skaitantieji kelionėje nesikalba. Tai būtų tarsi maža nuodemė trukdyti kitą skaitytoją- na, tiesiai to niekas nesako, bet yra tokia nerašyta taisyklė. Bet yra viena išimtis! Kai susitinka du skaitytojai ir jie skaito tą pačią knygą. Pirmasis, tai pastebėjęs, pasuka savąją knyga taip, kad antrasis pamatytų. Ir tada abu vienas kitam nežymiai nusišypso.  Knygos riša žmones. Nors ir trumpai sekundei rytiniame traukinyje.

Ateinančią vasarą mano darbovietė persikels į tą patį miestą, kur gyvenu aš, tad nebeteks man į darbą važiuoti traukiniais, ir skaitymas keliaujant į darbą gerokai sutrumpės. Pasiilgsiu to jausmo, kai įlipi į traukinį ir rankinėje makaluoji ranka, kad atrastum knygą. Pasiilgsiu bibliotekininkės su medžiaginiu maišeliu ir garso, sklindančio nuo traukinio bėgių, kai verti puslapį po puslapio ir bandai suspėti perskaityti puslapį prieš traukiniui sustojant stotyje.

O kaip jūs skaitote kelionėse?

K.Ž.G

Spalvotas pasaulis 2.0

Ojei, kaip norėčiau visų šitų 100 Picture Books Everyone Should Know (and read, tikriausiai 🙂 ) knygų!

Lok, Jurgi 🙂

Jau dabar smalsu, kas nupiešta knygutėj Lok, Jurgi (Bark,George), kur mama kalytė susirūpinusi dėl keistų garsų, kuriuos leidžia jos šuniukas Jurgiukas.

Klik, klak, MŪŪ

Arba šioji apie tai, kaip karvės randa spausdinimo  mašinėlę ir pradeda ūkininkui rašyt skundus ir streikuoti, žodžiu, apie tai, kaip išsilavinimas gali pakeisti pasaulį.

Ferdinando istorija

 

Arba istorija apie koridos bulių Ferdinandą, kuris norėjo tiesiog ramiai pasėdėti po medžiu.

Senoji ponia

 

Argi neįdomu, kas nutiko su senąja ponia, kuri prarijo musę? 😉 😉 😉

Spalvota Žiurkytė