Įkvėpta knygų žiurkytės L. įrašo, kopijuoju jos gerą užmanymą ir rašau apie rašymą knygose.

Puikiai prisimenu kaip mūsų literatūros mokytoja (fėja su mėlyna berete  🙂 ) paragino mus pagyvinti knygas įvairiais pabraukimais, įrašais, žymomis ir mintimis. Man tai buvo tarsi revoliucija. Mano tėvelio mama dirbo bibliotekininke, tai knygos, kaip suprantat, buvo šventas reikalas. Kampučių užlenkimas ar atverstos knygos padėjimas tekstu žemyn (nugarėlė juk laužosi!) buvo nuodėmes- ką jau čia kalbėti apie rašymą į knygas.

Bet man labai įstrigo tas mūsų mokytojos patarimas, ir nuo to laiko aš esu užkietėjusi rašymo į knygas šalininkė.

Na žinoma, jei kas dovanodamas knygą parašo nuo ko ji ir kokia proga dovanota, didelio pasibaisėjimo niekam nekelia. Man labai smagu, kai dovanotojai parašo ką nors į knygą.

Patinka, kai pats rašytojas arba rašytoja suraizgo porą žodžių (Čia a.a. J.Ivanauskaitė pasirašė savo “Raganos ir lietaus” švediškajame leidime)

Bet dažniausiai į knygas įrašus darau aš pati.  Kartais tik pažymiu patikusią pastraipą ar vietą

Kartais tik užsirašau pirkimo datą ir vietą

O kartais prirašau smulkiai ką veikiau, kaip jaučiausi, kur buvau ir t.t. Man smagu, kad knygos žymi tam tikrus gyvenimo įvykius, vietas, kur buvo keliauta, žmones, kuriuos sutikau.

Štai šitiek prirašiau i knygą pirkta Birmingham’e pirmos komandiruotės į užsienį metu.

Bet labiausiai nukenčia darbinės knygos. Jose aš braukau, rašau ir žymiuosi daug daugiau nei grožinėje literatūroje, gal todel, jog skaitau jas kitaip. Grožinis tekstas dažnai “užkabina” ir nepaleidžia. Kartais įtraukia taip, kad atsiplėšti sunku. O su mokslinėm knygom man kiek kitaip- skaitau jas daug lėčiau, galiu grižti prie to paties sakinio net keletą kartų, tai ir spėju jose daugiau prirašyti.

Aš ,kaip ir mano mokytoja, raginu  visus rašyti į knygas, žymėtis, braukti. Suprantu, jog kai vienuoliai jas rankomis perrašinėdavo,knygos buvo didžiausia brangenybė, tad  reikėjo vengti visokių įrašų, kurie sumažindavo jų vertę.

Bet normalios knygos vertė man tikrai padidėja, kai knyga liudija apie ją skaičiusius žmones.

//Žiurkelė Giedrė

Kažkada labai seniai (deja, tie laikai iš tikrųjų darosi “labai seni”) kiekvieną darbo dieną mes lipdavome į trečią savo mokyklos aukštą mokytis lietuvių kalbos ir literatūros (dažniau tik literatūros) pas mokytoją, kurią šiandien man norsisi pavadinti Fėja su mėlyna berete :). Tai vieną tokią dieną mokytoja mums pasakė (deja, nebeatsimenu, kaip tiksliai tai buvo pasakyta, gal nerealios atminties Giedrė prisimins), kad knygos yra tam, kad jas skaitytume ir naudotumėmės, o ne tam, kad vartytume jas užsidėję baltas pirštinaites ar garbingai laikytume savo knygų lentynose. Tą dieną mokytoja mums oficialiai “davė” leidimą asmeninėse knygose pieštukais pasibraukti dėmesio vertas mintis, užsirašyti pastabas ir kitaip įsitraukti į baltų lankų gyvenimą.

Mano knygos dažnai būna paženklintos pabraukymais, pagalvojimais ir panašiais dalykais, kurie paėmus knygą “suveikia” kaip dienoraštis – netikėtai išlenda visokie prisiminimai, mintys, kvapai ir dainos. Čia keletas iš jų, ką pavyko greitai surasti pasikuitus savo lentynose:

Dažnai užsirašau, kada knyga buvo pirkta. Nusišypsojau radusi šitą datą, kuri rodo, kad vėl save “pamylėjau” gimtadienio proga – tokia nuostabi proga paišlaidauti knygoms 🙂

Ar šiaip atsimintumei, kad pirkai knygą šaltą gegužę (čia minimų pokyčiu, deja, neatsimenu 😦 )?

Arba gavai dovanų iš darbdavio Kalėdų proga…

Arba nusipirkai, nes tikrai tikrai neturėjai pinigų, o be to buvo svarbu gerai nubalsuoti referendume…

Na, o pirmenybę rašyti į knygas ne pieštukais turi jų autoriai 🙂 Prieš tai prancūziškai paflirtavę ir mirktejėję akį (aišku, kad su meile, kaip gi kitaip!!!) –

Beje, turiu vieną knygą, kur autoriai prašo, kad rašytum, net paliko tam tuščių puslapių. Tai Fredrik ir Teo Haren Idėjų knyga tėvams –

P.S. Beje, didžiausia problema, su kuria susiduriu skaitydama – pieštukas. Gal galėtumete parekomenduoti tokį, kuris nenusimeta, nepasimeta, nepasislepia ir visada būna ten, kur jį palikai, žodžiu, man labai trūksta pieštuko – skirtuko, kad visada būtų po ranka, kai reikia parašyti ar pasibraukti.

/Žiurkytė L