Taip daro princesės ir princai

Mano  kolegė L. tik prieš keletą dienų publikavo įrašą apie gražias knygas ir princeses. Pasirodo, jog viena su kita nesusitarusios mąstėme apie tą patį- princeses. Kai buvau maža, labai mylėjau princeses iš visokių pasakų ir animacinių filmų. Reikia pripažinti, kad pasakų (ir ne tik vaikams), kur princesę išgelbsti princas yra labai daug, tad labai apsidžiaugiau, kai Švedijoje Per Gustavsson išleido knygą “Taip daro princesės” (“Så gör prinsessor”). Vėliau pasirodė dar keletas tos pačios serijos knygų, o neseniai knygynuose atsirado knyga apie princus “Kai princai gaudo drakonus” (När prinsar fångar drakar).

 

Tai kuo gi P.Gustavsson princesės ir princai skiriasi nuo tradicinių? Ogi tuo, kad prieštarauja tradicinėms stereotipinėms  normoms. Šitos princesės gali pasigirti ne tik grožiu, bet ir sugebėjimu gerai valdyti kardą.

Ji gali išgelbėti kaimelį nuo plėšikų, o princą-nuo drakono. Jūs tikriausiai nežinojote, jog princeses tam, kad atsipalaiduotų žaidžia ledo ritulį, o princai moka lyginti savo rūbus ir gali pagaminti labai skanius spagečius.

Man be galo džiugu, kad yra knygų vaikams, kurios nubrėžia daug platesnius galimybių rėmus, nei tą daro tradicinis stereotipinis požiūris.

Oi kaip reikėtų ir vaikams Lietuvoje šiek tiek kitokių princų ir princesių! Jei kuri nors leidykla sugalvotų šias knygas išleisti, pažadu nemokamai jas išversti į lietuvių kalbą. Tiesiog iš idėjos. Tiesiog todėl, jog manau, kad labai svarbu mūsų vaikams parodyti visą pasaulį, visą jo grožį ir visas, o ne tik rožines ar melsvas  galimybes.

K.Ž.G

Maiklo K. gyvenimas ir laikai

Jau skaitydama knygą pradėjau domėtis, kaip tarti šitą keistą pavardės raidžių junginį. Wikipedija pasufleravo –  Coetzee –  English pronunciation: /kʊtˈsiː/. Tada pasidomėjau, kas tai yra afrikaneris ir keletą kitų su autoriumi susijusių dalykų, vis tikėdamasi, kad visokios aplinkybės padės labiau suprasti tą tekstą, kurį skaičiau. Nepadėjo… Na, kai jau perskaičiau ir pagooglinau, ieškodama  kokio protingo straipsnio, supratau, kad visas skaitymo procesas buvo toks, koks turėjo būti. Na, toks panašus, kaip skaitant H. Murakami knygas – skaitau, lyg ir suprantu apie ką, bet vis dėlto “still not sure”. Na, tas jausmas toks, kad jei kas paklaustų, apie ką knyga, tai nemokėčiau papasakoti, nes trumpai papaskoti neišeitų, o ir į ilgesnį pasakojimą nesugebėčiau logiškai ir rišliai išsiplėsti… Na,nebent atsisėsčiau labai rimtam rašiniui.

Žodžiu, išgelbėjo mane Sigitas Parulskis labai gražiai sudėliojęs mintis apie “ganėtinai keistą kūrinį”:

“Tiesą sakant, visas šis romanas turbūt apie nuolat išsprūstančią prasmę – tai yra apie niekaip nepaaiškinamą žmogaus gyvenimo prasmę ir tikslą. Kas lieka iš žmogaus, jeigu jis nesusijęs su bendruomene, politika, apskritai su jokiais socialiniais reiškiniais, su jokiomis vertybėmis, jeigu jis nekelia sau jokios prasmės ir tikslo, jeigu net nenori pratęsti savęs kaip giminės, nori tik gyventi, egzistuoti, tik būti laisvas, pats sau”.

Mano kolegė žiurkelė J. M. Coetzee “Nešlovę” įvardijo kaip labiausiai nepatikusią 009 m. knygą. Vis dėlto man smalsu ją perskaityt, nes visi komentatoriai rašo, kad autoriaus knygos labai skirtingos, žodžiu, ne ant vieno kurpaliaus sukurptos. Tik nežinau, kada norėsiu tai padaryti…

Žiurkytė L.