Gerokai pavėlavusi ir aš numesiu savo trigrašį diskusijoje (čia, čia, čia, čia) dėl K.Sabaliauskaitės “Silva rerum”, o tiksliau knygos reklamos. Tikrai nemaniau, kad 2009 metais galėtų kas nors susierzinti dėl reklamuojamos knygos.Štai pavyzdžiui B.Speičytė rašo:

“Trikdo – žinoma tik mano sugedusią filologinę sąmonę – iš konteksto išimti vertinimų fragmentai, kuriais kaip povo plunksnomis apkaišytas antrojo leidimo viršelis (šį leidimą ir skaičiau) ar autorės tinklalapis. Visa tai neišvengiamai sukuria aplink knygą visų pirma parduodamos prekės, ne kultūrinio artefakto atmosferą. Suprantama, – tokios žaidimo taisyklės, ne apie vertinimą čia kalba, ne jis čia rūpi, o „šimtaburnė fama“, kuriai prie antikinio portreto reikėtų pridurti ir kokius nors finansinę sėkmę simbolizuojančius atributus. Vis dėlto, praėjus metams po knygos pasirodymo ir teisėtai ja pasidžiaugus, nebėra tokios būtinybės primygtinai girti ir siūlyti leidinio, kad tik pirktų.” (Paryškinimai tekste – mano)

Mane stebina, jog Speičytė supriešina kultūrini artefaktą ir parduodamą prekę. O kada kultūra nebuvo parduodama? Kaip visa tai reikėtų suprasti? Jei knyga guli apdulkėjusi knygyne, tai ji jau apgaubta “kultūrinio ertefakto atmosferos”, o jei ji perkama – tai ji jau prekė, iš kurios rašytoja ar rašytojas, neduokdie, pasipelnys. Kas čia blogo, jei knyga reklamuojama? Nesuprantu kodėl  “filologinėje sąmonėje” nelabai gražu, jog gana daug knygos reklamos buvo Lietuvos ryto dienraštyje. Asmeniškai aš būtent iš ten ir sužinojau apie “Silva rerum”. Kadangi skaičiau Sabaliauskaitės tekstus tame pačiame laikraštyje, tai panorau perskaityti ir jos knygą.  Kas čia baisaus ir gėdingo?

Negražu, kad kultūriniai artefaktai išpopuliarėja? Atleiskite, bet tai tiesig kultūrinis snobizmas. Kol J.M. Coetzee 2003 negavo Nobelio literatūros premijos, Švedijoj parduota buvo maždaug 2000 jo knygų. Po Nobelio premijos vien jo “Disgrace” buvo parduota 100 000 egzempliorių, o kitų jo knygų pardavimas pasiekė maždaug 20.000.  Tai ką-  dabar jo knygų kultūrinė aura išblėso ir jo skaityti sąmoningi filologai nebegali?

Labiausiai man keista, jog priekaištaujama dėl internetinio puslapio. Aš maniau, kad internetinis puslapis dabar jau yra standartas minimum. J.Irving jį turi. Ir Doris Lessing. Ir G.G Marquez (jo puslapyje net (O Viešpatie!) galima nusipirkti jo knygų). Ką jau čia interneto puslapis… P.Coehlo štai net Twitter’į savo dažnai atnaujina.Vienas geriausių internetinių puslapių priklausančių rašytojui yra J.K.Rowling puslapis. Ten naršydamas gali ir kai kokių paslapčių apie knygų herojus sužinoti, bet, žinoma, “Hario Poterio” knygų yra parduota berods 325 milijonai egzempliorių, o tai turėtų labai gasdinti tuos, kurie nori apsaugoti kultūrą nuo komercijos.

Vietoj to, kad bandytume išsaugoti kažkokią įsivaizduotą ir abstrakčią “kultūrinio artefakto atmosferą”, reikėtų pasidžiaugti, jog žmones knygas perka ir skaito. Na ir kas, kad ne M.Proustą, o D.Brown’ą, juk pastarąjį skaito net ir tie, kurie šiap paprastai knygų neskaito.   Svarbu, jog žmonės pajunta skaitymo džiaugsmą, norą atsisėsti su knyga, nora versti puslapius ir skaityti skaityti skaityti.

Skaitymo džiaugsmą reikia saugoti ir skatinti, o ne kultūrinio elitizmo apraiškas.

//Giedrė