Bloge “Judge a Book by its Cover” galima rasti juokingų, bjaurių ar keistų knygu viršelių.
O kurių knygų viršeliai nepatinka jums?
//žiurkelė G.
Bloge “Judge a Book by its Cover” galima rasti juokingų, bjaurių ar keistų knygu viršelių.
O kurių knygų viršeliai nepatinka jums?
//žiurkelė G.
Yra toks angliškas posakis “ Don’t judge a book by its cover” (nespręsk apie knygą pagal viršelį). Ir nors tai gana geras patarimas skaitytojui, šis posakis tikrai neturėtų tapti kelrode žvaigžde leidykloms ir knygų apipavidalintojams. Knygos viršelis gali kainuoti prarastą skaitytoją arba, atvirkščiai, padėti skaitytojui atrasti naują literatūrinį stebuklą. Štai pavyzdžiui Harlequin knygas (Harlequin leidyklai būdingos labai jau tiesmukiškos romantikos knygos skirtos moterims) atpažinsi iš jų tipinio viršelio: įdegęs raumeningas vyras prasegtais baltiniais viena ranka laiko laibą moters (žínoma, palaidais plaukais) taliją, o kita ranka laikosi įsikibęs į kokią savo privačios jachtos virvę. Arba kitas literatūros žanras-fantasy taip pat turi savo tipinę išvaizdą, pamatai viršelį, ir viskas aišku.
Mano viena pažįstama dirbanti knygyne pasakojo, kag jai sunkiai sekėsi įkalbėti pirkejas pirkti “American Wife”, nes švediskojo leidimo viršelyje pavaizduota maudymosi kostiumėliu apsirengusi moteris. Man pačiai tas viršelis visai patinka, bet, pasirodo, daugelis vyresniojo amžiaus moterų buvo to viršelio atbaidytos.
Galiu pasakyti, jog mano šį įrašą apie knygų viršelius išprovokavo dabar mano skaitoma Jane Austen “Puikybė ir prietarai”, kurią 1997 metais išleido leidykla “Charibdė”. Ant viršelio – mergina iš visai kitos epochos nei Regency (1811-1820). Ar taip jau sunku buvo surasti žinių, kaip galėjo atrodyti ir rengtis to meto žmonės? Ar neįmanoma buvo nupiešti merginos su ampyro stiliaus suknele ir šukuosena? O kodėl reikėjo viršelį iliustruoti mergina iš ankstyvesnės epochos, o ne naujesnės? Jei jau visa taip nesvarbu, tai kodėl ant J.Austen knygos nepavaizduoti merginos apsirengusios Coco Chanel švarkeliu?
Žinoma, galima pasakyti, jog nereikia nervintis dėl viršelio, Gal ir ne. Bet! Bet kas bent kiek nusimanantis, koks yra J.Austen skaitytojų ratas ir ko tie skaitytojai iš jos knygų tikisi (nusikelti į laikus, kai pasimatymų nebuvo, kai damos džentelmenams pažadėdavo pirmąjį šokį, kai namuose būdavo atskiras kambarys bibliotekai, o arbatą gerdavo iš mažyčių puodeliu paauksuotais kraštais) galėtų pabandyti sutelkti visas priemones tą potyrį skaitytojui sukurti.
//G.
Senuose filmuose ir nuotraukose ji atrodo tokia linksma ir valiūkiška, džiausminga, flirtuojanti, savimi pasitikinti, žavi. Visi žino tą XX amžiaus populiariosios ikonišką sceną iš filmo “The Seven Year Itch”, kai Marilyn balta suknelė pakyla į viršų nuo oro, ateinančio iš metropoliteno požemio.
J.C.Oates rašo ir apie šią sceną knygoje “Blonde”, tačiau tekstas aprašantis tą sceną Marilyn akimis yra visiškai priešingas žaismingai filmo atmosferai. Mane ši knyga apžavėjo,nes niekada nemaniau, kad galima TAIP nuodugniai aprašyti žmogaus vidinius išgyvenimus. Kaip ir “American Wife“, “Blonde” remiasi tam tikrais biografiniais faktais, tačiau nėra biografija, greičiau J.C.Oates suteikia Marilyn unikalų pasakotojos balsą, kuris visiems žinomą blizgančių žurnalų viršelių sekso simbolį paverčia gyvu tikru žmogumi.
“Blonde” visų pirma yra knyga apie tapatybės kūrimą ir dekonstravimą. Apie troškimą būti mylima. Apie netikrą ižymybių imidžą. Apie tai, ko mes tikimės iš žymių žmonių ir apie vienatvę ir liūdesį, kai mūsų supratimas apie žvaigždę kaktomuša susiduria su jos pačios savęs suvokimu. Aš negaliu prisiminti nė vienos knygos, kuri būtų atskleidusi pagrindinio veikėjo vidinį gyvenimą šitaip nuosekliai,detaliai ir tikėtinai. Knygoje Norma Jean/Marilyn tikrai nėra “plokščia”, dviejų dimensijų it popierinė lėlė, asmenybė. Ji-žymiai daugiau nei ta linksma komedijų aktorė, besišypsanti blondinė, dėvinti blizgias sukneles su giliomis dekoltė, tad skaityti apie neatitikimą tarp to, kas ji tikrai buvo, ir to, kas žmonės ją manė esant, yra sunku. J.C.Oates meistriškai aprašo Norma Jean trapumą, ir skaitytojas dėl to visiškai praranda bet kokį norą, bet kokią galimybę teisti Norma Jean /Marilyn poelgius ir pasirinkimus.
Knyga kritikuoja (ne tiesiogiai, o per Marilyn kilimą ir krytį) maniją sekti įžymybių gyvenimus, amerikietiškąją visuomenę, McCarthy eros paranoją ir baimę, prievartos besiimančius vyrus, kurie išnaudoja Marilyn kiekviena pasitaikančia proga.
Nuostabus, puikiai parašytas romanas. Paieškojusi internete niekur neradau, kad būtų išverstas i lietuvių kalbą, o tai, mano, knygų žiurkės nuomone, yra skandalas. Juo labiau, kad J.C.Oates kūrybos iš vis mažai išleista Lietvoje, nors ji nuolat figuruoja pretendentų sąraše Nobelio literatūros premijai gauti (nors žmonės juokauja, jog negaus, nes per daug skaitoma ir per daug produktyvi rašytoja- kasmet išleidžia po knygą).
//G.