Šiek tiek paieškojusi internete supratau, jog Mircea Cartarescu trilogija ”Orbitor” nėra išversta į lietuvių kalbą. Gaila.

Skaičiau pirmąją jo trilogijos ”Orbitor” knygą ”Kairysis sparnas” (likusios dalys- ”Kūnas” ir ”Dešnysis sparnas”). Omenyje yra turimas drugelis- pats dažniausias simbolis Cartarescu trilogijoje. Cartarescu rašo apie savo vaikystę, apie praėjusį laiką, bet knyga tikrai nėra objektyvus chronologinis aprašymas. Atvirkščiai- jis tarsi žaidžia su laiku, veiksmas nėra linijinis, ir tai kažkiek primena M.Proust ”Prarasto laiko beieškant”, tačiau lyginant su Proust’u Cartarescu turi visai kita estetiką. Jo estetika apima tiek labai lyriškus aprašymus, tiek makabriškus puslapius, pilnus anatomijos, pulsuojančios kūno mėsos, suvelto kraujagyslių rezginio ir vibruojančių smegenų. Atvirai kalbant, man buvo sunku skaityti tuos įtaigingus, kartais net groteskiškus puslapius, net jei knygos kalba ir pasakojimas yra užburiantis.

Geografija vaidina svarbų vaidmenį. Aprašomas Bukareštas yra nostalgiškas, ir tampa akivaizdu, jog vieta, miestas, geografinė erdvė apibrėžia mus ir mūsų buvimą.

Knyga yra ”prikrauta” simbolių: nuolat pasikartojantis simbolis- drugeliai, o svarbiausios spalvos: alyvuogių žalia ir perlamutrinė.

Interviu laikraščiui ”Svenska Dagblaget” duodamas Cartarescu pasakė, jog, anot jo, yra du būdai skaityti knygas. Pirmasis-  visiškai kapituoti  prieš knygą, jai besąlygiškai pasiduoti. Antras būdas- bandyti iššifruoti ją. Aš iškart prisipažįstu, jog skaičiau ją pirmuoju būdu. Man net sunku įsivaizduoti, kaip galima skaityti ”Kairįjį sparną” kitaip, kai kalba yra magiška, įvykiai – stebuklingi, o ribos tarp fiziško pasaulio ir trancendentinio, vaiko ir suaugusio, tada ir dabar, sapno ir tikrovės yra visiškai ištrintos.

Bet, taip pat pripažįstu, jog knyga sunkiai skaitėsi ir noras ”Tuojau-pat-turiu-perskaityti-ir-likusias-dalis”  nėra beprotiškai didelis. Tikriausia gavau per didelę sudėtingų istorijų, sunkaus skaitymo  ir milžniškų drugių dozę.

//Giedrė