Apie mano draugą Lars ir vasarą, kuri viską keičia

Vienas artimiausių mano draugų Lars gimė ir užaugo Norrlande – šiaurinėje Švedijoje. Iš ten kilę žmonės, kaip žinia, yra mažakalbiai, per daug neatsiveriantys, bet nuoširdūs žmonės, Bent jau toks yra stereotipas. Ir toks yra mano draugas Lars. Jo mama mirė, kai jis buvo mažas, tad būtent jo tėtis yra pagrindinis vaikystės atsiminimų herojus. Kartu jie stovyklaudavo kalnuose, čiuoždavo slidėmis, kartu prisėsdavo kur nors pailsėti ir gerdavo kakavą iš termoso. Vyras ir berniukas. Tėvas ir sūnus. Būtent apie savo draugą Lars ir galvojau, kai skaičiau P.Petterson knygą “Vogti arklius”, kartais atrodydavo, jog knygoje pavaizduoti tėvo ir sūnaus santykiai tą nostalgišką 1948 ųjų vasarą yra būtent apie jį ir jo tėtį.

“Vogti arklius”- labai vyriškas romanas. Ta prasme,kad moterys egzistuoja tik periferijoje, tik gyvenimo paraštėje. Trondo tėtis yra idealus (ir kaip vėliau paaiškėja – idealizuotas). Jis viską moka, viską sugeba, yra nagingas, aplinkinių mėgstamas. Su juo gera ir linksma būti, iš jo galima daug ko išmokti. Bet palaipsniui Trondas pradeda suprasti, kad jo tėtis yra ne tik tėtis. Kad jo tėtis turėjo gyvenimą iki Trondo gimimo, ir kad tėtis net dabar yra ne tik tėtis, bet ir vyras, draugas, kaimynas, tiesiog – žmogus. Būtent tas suvokimas inicijuoja Trondo virsmą iš vaiko į suaugusį, iš berniuko į vyrą. Tą nepamirštamą vasarą sūnus ir tėvas labai priartėja vienas prie kito, užmezga šiltus santykius. Jie kartu kerta mišką, nuogi maudosi lietuje,  joja į Švediją (jie gyvena Norvegijos ir Švedijos pasienyje) ,ir Trondas tai supranta kaip patvirtinimą, jog jų dviejų santykiai yra ypatingi, jog tarp jų egzistuoja ryšys, ir kad jiedu duoda pažadą nenutraukti to ryšio. Tokios priesaikos ir jos laikymosi mūsų vaikai pilna teise tikisi iš mūsų.

Knyga apie išsiskyrimus. Nelyriškai, bet vistiek labai skaudžiai. Be ašarų, be dramatizmo, bet vistiek – nesugįžamai ir nepataisomai. Taip nepataisomai, jog net paliečia tas kartas, kurios dar nėra gimusios.

Vertėja E.Išganaitytė už šios knygos vertimą į lietuvių kalbą gavo premiją, tad, nors ir  knygą skaičiau ne  lietuvių kalba,ramia širdim rekomenduoju ją.

K.Ž.G.

Juodoji skylė arba kai tiesiog negali atsitraukti

...

Vakar (aišku, naktį prieš užmiegant), kilo mintis, kad kai kurios knygos yra kaip juodosios skylės kosmose – tiesiog negali atsitraukti! Mūsų diskusijose prie tokių knygų autorių jau priskyrėm J. Grisham, S.Mayer ir kitus „juodų skylių“ kepėjus. Tai šiandien norėčiau pristatyti dar vieną kepėjėlę, tiesa, dar ne tiek prikepusią kaip minėtos įžymybės, bet dar labai jauną, tad viskas dar prieš akis.

http://www.alumni.uq.edu.au/images/mail/kate-morton.jpg

Kate Morton knygą The Forgotten Garden nusipirkau pagal Amazon.co.uk rekomendacijas. Na, jei esat pirkę iš Amazon, tai ten tikriausiai pastebėjot, kad būna toks užrašiukas „customers who bought this item also bought…“, tai surizikavau ir nusipirkau taip rekomenduojamą knygą. Ir nenusivyliau. Patekau į dar vieną juodąją skylę, kai laiką skaitymui vagiau iš ko tik galėdama!

Beje, autorė tokia pat knygų žiurkė kaip ir mes! Va, skaitykit! Pažįstamas jausmas, ar ne? 🙂

“When I was small, I always hid to read. I couldn’t shake the feeling that because reading was so pleasurable, it must somehow be illicit.” Courier Mail Feb 14 2009

Ir kas kuria tuos lietuviškų knygų viršelius? 😦 Visai neatkrepičiau dėmesio knygyne 😦

Tik vakar sužinojau, kad pirmoji jos knyga The House at Riverton (aišku, laukia mano lentynoje:)) ya išleista lietuviškai. Bet aš kažkaip laikausi tradicijos, kad jei jau pradėjau autorių angliškai, tai ir nebeskaitau vertimų į lietuvių (na, nebent patikima žiurkelė labai išgirtų), nes jais tiesiog nepasitikiu, nes vertime galiu nebepažinti autoriaus, o ir Lietuvoje kartais verčia bala žino kas, net neįmanoma skaityt!

Paklausykit, kaip autorė pasakoja apie savo knygą, negi įmanoma atsispirt?