Pati mylimiausia biblioteka man- Nidoje.

Dabar ji pavadinta rašytojo V.Miliūno vardu. Nebuvau joje jau daugybę metų, bet užtat vaikystėje tai kiekviena vasarą ten būdavau dažnas svečias. Dabar, kiek žinau, biblioteka persikėlė i naujas patalpas, o seniau ji buvo “Žuvėdros” poilsio namų pirmajame aukšte. Būtent šita biblioteka man tapo bibliotekų standartu. Atsimenu, kaip po vasarinėmis basutėmis girgždėjo grindys, kaip kvepėjo knygos, kaip iš jų byrėdavo smėlis (juk beveik visi poilsiautojai skaitydavo jas prie jūros), kaip skambėjo bibliotekininkės balsas ir kaip atidžiai ji įrašydavo pasiskolintą  knygą i bibliotekos kortelę. Ta mano mylimoji bibliotekininkė tebedirba  ten, “pagooglinusi” net suradau jos vardą – Dalia Greičiutė. Man kažkaip nesisekė su mokyklų bibliotekininkėm- vis pasitaikydavo tokios truputi muštruojančios ir piktokos (“Tu ką tikrai jau perskaitei visas šias knygas, kurias pasiskolinai prieš tris dienas? Netikiu. Papasakok, apie ką jos.”), bet užtat mano vaikystės vasarų bibliotekinkė  atpirkdavo visų kitų bibliotekininkių leptelėjimus.

Kol poilsiaudavome Nidoje eidavau i biblioteką kone kasdien, skaitydavau ir prie jūros ir kavinėse, kai tėvai

gerdavo kavą, o mes su sese valgydavome tuometinius pyragaičius: aš tokį biskvitinį su riebiu sviesto kremu ir kremine gele ant viršaus, o ji- “Grybuką”. Skaičiau lovoje, skaičiau ant suoliuko prie marių, “Audronašoj”, “Vilnelėj”, “Rūtoj”, tad tų vizitų į biblioteką buvo labai daug.

Taip ir liko man iki šios dienos: biblioteka turi kvepti senomis knygomis, bibliotekininkės turi būti mielos, vasaros turi būti labai ilgos, kad spėtum daug knygų perskaityti.

O kuri biblioteka yra tavo mylimiausia?

//Giedrė