Mėgstamiausios knygų vietos 3: Girulių biblioteka

Girulių biblioteka

Tikriausiai visi esat kada nors girdėję Girulių pavadinimą. Giruliuose gi didžioji dalis pajūrio pionierių stovyklų būdavo, ar ne? 🙂 Iki šiol į Girulius važiuoja 4 maršruto autobusas – dūmindamas puškuoja į tą Girulių kalną, nuo kurio leidžiantis matosi jūra – ech, kokioj romantiškoj vietoj yra mano biblioteka.

Keliukas į biblioteką

Taigi, kaip matot iš nuotraukos, ji yra visai šviežia. Kiek girdėjau, ją Girulių bendruomenei kažkas už kažką pastatė, nelabai žinau, nelabai man ir rūpi, svarbu, kad toks nerealus objektas Giruliuose atsirado. Aišku, mano biblioteka labai labai toli nuo manęs, bet užtat, kaip aš laukiu, kada važiuosiu į uošviją ir keliausiu į biblioteką! Šią žiemą tai tiesiogine prasme teko klampoti 🙂 Čia užsnigtas keliukas 🙂 Ir varvekliai ant stogo…

Varvekliai

Mano bibliotekoj yra labai faina bibliotekininkė. Jauna, maloni ir visai nepikta, kaip kartais būna bibliotekose :). Atrodo, tokia užkampio mažytė bibliotekėlė (na tikrai mažytė, pirmą kartą atėjus pagalvojau, nu, ir kaip čia galiu ką nors įdomaus rasti keliose lentynose!!!), bet tikrai randu daug naujų knygų. Didžioji šiais metais perskaitytų knygų dalis buvo iš bibliotekos!

Dar man labai patinka, kad joje yra vaikų skyrius.  Atskiram kambariuke yra gražus vaikiškas kilimas, daug vaikiškų knygelių ir žaisliukų. Kai vasarą ten nukeliaudavau su savo kukuliu, tai mama keliauja kuistis prie savo lentynų, o mažulė – prie savo 🙂 Super! Atrakcija mums abiem. Mama, aišku, galėtų visą dieną ten sėdėt, tik kad kukulio kantrybė tik kokiai valandžiukei tempia.

Kai buvau ten paskutinį kartą, bibliotekininkę radau sėdinčia pustamsy – liepta kiek įmanoma daugiau taupyti. Sakė, kad mėnesį biblioteka bus uždaryta, nes niekas jos, atostogaujančios, nepavaduos. Liūdna. Na, bet mėnesį pakentėsim iš anksto apsirūpinę knygom. Man tik baisu, kad iš viso neuždarytų, nes neteksiu vienos mėgstamiausių savo knygų vietų…

|KŽL|

Dialogai su savimi

Trečioji knyga

Perskaičiau. Greitai. Skaitos lengvai, kaip autorė ir buvo pažadėjus. Na, koki pirma trečdalį paskaičiau ir galvoju – kažkas netaip, tikrai nejaučiau tokio malonumo kaip skaitant pirmąsias Dauguvietytės knygas. Pradėjau galvoti, kodėl kodėl kodėl??? Galvojau galvojau ir sugalvojau, kad vis dėlto labiausiai jos knygose man patinka senų laikų aprašymai. Kažkaip man neįdomu buvo skaityti, kokios šiuolaikinės laidos jai patinka, kokios – ne ir panašiai. Įdomiau skaityti apie tai, kur manęs dar nebuvo nei kvapo 🙂 Ypatingai įdomus tarpukario laikotarpis. Nes kažkaip iš visokių literatūros kūrinių daug žinome, kaip gyveno kaimiečiai, o va, kaip miestiečiai tai nelabai… Bet vėliau knygoje vėl daug prisiminimų, dėl to skaniai susiskaito.

Kažkaip pasigedau knygoje pasakojimo, kaip ir kodėl Galina Dauguvietytė po karo atsidūrė Prancūzijoje. Gal buvo aprašyta kitose knygose, o aš nebeprisimenu? Knygoje dažnai mini, kaip buvo vakaruose, kaip ištekėjo, o kaip atsidūrė? Buvo pabėgelė? Tikriausiai…

Patiko paskutinis skyrius “Ji artėja”. Nuoširdus ir šiltas. “Puikiai žinau. Ji artėja. Mirtis. Mano biologinio laikrodžio mechanizmas jau genda, užsikerta ir, jaučiu, greit sustos. (…) Jaučiu, kad nebesu tokia mikli, nors laiptais užlipu gana greitai, nedūstu, dėl to negaliu skųstis. Duok Dieve, kad nesulaukčiau blogesnės savijautos. Su vienmetėmis man sunku bendrauti, nes jos kalba vien apie ligas. Turiu vienintelę klasės draugę, su kuria galiu paklabėti ne apie ligas, o apie tai, kur kokį kremą nusipirkti :). (…) Keista, kad net sapnuose niekas nepapasakoja, kaip yra kitame pasaulyje, ar ten pavyko susirasti savo kompaniją. (…) Visą laiką sukausi tarp tokių žmonių, kad dabar galiu sakyti – kokia esu laiminga. Laiminga, nes įkrauta nuo vaikystės – kroviau, kroviau į save ir dabar dar kraunu. (…) Atėjo metas, kai aš, kaip ir mano mama, galiu pasakyti tuos pačius žodžius: gyvenau ilgą ir įdomų gyvenimą, bet gali būti, kad paskutinę gyvenimo minutę pagalvosiu – Viešpatie, bet juk aš nieko nežinau apie gyvenimą.”

Džiaugiuosi, kad nuėjau į susitikimą su Galina Dauguvietyte, džiaugiuosi, nes nereikės gailėtis, kad per vėlu. Nors nenustebčiau, jei sulauktume dar vienos knygos 🙂

|o prie smetonos!… :)|

P.S. O čia vienas youtube’inis epizodas iš knygos.

Knygų išpardavimo rezultatai

Vakar Švedijoje prasidėjo kasmetinis knygų išpardavimas. Išvakarėse dar kartą peržvelgiau į pašto dėžutėje rastus katalogus  ir konstatavau, kad šiemet per daug neišlaidausiu. Buvo keletas knygų, kurių norėjau. Dar galvojau nuvažiuoti ten iš pat ryto, šeštą valandą, bet po to persigalvojau. Sėdžiu darbe ir save raminu, jog šiemet tikrai daug nepirksiu, kad turiu knygų, kad pirksiu tik tas, kurių labai labai norėsiu. Kad nepasiduosiu reklaminiams triukams ir neprisipirksiu nereikalingų, mažiau norimų knygų.

Po darbo nuvažiavau į savo pagrindinį knygyną. Žmonių buvo daug, praeiti buvo sunku. Iš pradžių eidama palei vieną stala, prisirinkau iškart net kelias. Bet vėliau dalį iš jų padėjau atgal. Nors skaitau daug knygų apie karalienes, atidėjau į šalį P.Gregory “The Constant Princess”, buvau beimanti L.Tolstoj “Ana Karenina”. Ją jau buvau skaičiusi mokykloje, bet labai greitai, nes nebuvo laiko, o reikėjo per porą dienų spėti perskaityti, nes nagrinėjome mokykloje, tai iki šiol šiek tiek sąžinė graužia, kad be meilės skaičiau. Bet nusprendžiau, jog jei kada ją vėl skaitysiu, tai tik originalo kalba. Tai ir Karenina pasiliko knygyne.

Namo į mano lentynas iškeliavo:

M.Pessl Special Topics in Calamity Physics (nes vienas interneto puslapis, įvertinęs mano mėgstamas knygas, pasiūlė perskaityti ir šitą)

Bodanis “Passionate Minds”

L.Jones “Mister Pip” (nes skaičiau, jog pretendavo į Booker premiją)

O trupinukas gavo Dick Bruna knygutę “Miffy” ir vieną su R.Scarry piešiniais.


Tiesa, dar nupirkau vieną anglišką, bet nesakysiu kokią, nes kada nors galvoju suorganizuoti konkursą čia ir padovanoti ją kuriam nors skaitytojui/-ai.

Išėjau patenkinta savo geležine valia ir sąmoningumu. Ėjau namo tokia džiaugsminga, jog sąžinė dėl išleistų pinigėlių manęs negraužia. Juk pirkau tikrai nedaug, ir knygas atsirinkau protingai, o ne lyg akis išdegusi prie kasos lėkiau su krūva knygu. Žodžiu, buvau patenkinta ir galvojau, kad pradedu elgtis suaugusiškai.

… … …

Tai kurių velnių man vakare reikėjo lįsti į internetinių knygynų puslapius?

Kodėl? Kodėl?

K.Ž.G


Skaitantis miestas

Miesto IQ: skaitantis miestas

Prieš kokią gerą savaitėlę nusipirkau 2010 m. vasario-kovo Miesto IQ. Nusipirkau, nes patraukė akį užrašai ant viršėlio: “Knygos be lapų”, “Kaip atpažinti gerą knygą?” Tik paskui pastebėjau, kad žurnalo tema “Skaitantis miestas”. Tada jau puoliau pirkt 🙂 ir namo parsinešus ir pavarčius juokinga pasidarė, kad ir mes bloge, ir žurnalas tas pačias temas aptarėm: apie elektroninį knygos skaitytuvą, bibliotekas, gerų knygų kriterijus 🙂 Čia tikriausiai kolektyvinė pasąmonė suveikė :).

Šį kartą tikrai neblogas numeris. Straipsnių apžvalga čia.

O čia keletas citatų, kurios skaitant užkliuvo:

“Šiemet Tolerancijos žmogaus titulu įvertintas Tomas Venclova prieš 40 metų savo esė apie kultūrą ir jos foną rašė, kad “miestietiškoji kultūra nėra impresionistiniai miestų peizažai ar architektūros pamonklų apdainavimas, … ją pirmiausia lydi erudicija, ieškojimo drąsa ir atsakingumas, tolydumo pojūtis, taip pat protingo skepticizmo dozė”. (2 psl.)

Beje, Tomas Venclova yra vienas iš nedaugelio man imponuojančių žmonių. Šiandieninėje “Vilniaus dienoje” su juo interviu, žiūrėkite 15 pls.

20 Miesto IQ puslapy – Andriaus Užkalnio tekstas (tas pats, kur apie Angliją parašė). Tai net susijuokiau, kai pamačiau, kad net straipsnyje neapsėjo be išnašų. Jau galvoju apie jį kaip apie išnašų karalaitį 😀 Iš jo straipsnio “Baltos lankos, juodos avys miesto skruzdėlyne”: “Vaikščioju po tą Osakos knygyną, vos ne fiziškai kažkur viduje jausdamas, kad turiu, privalau išmokti tą kalbą (to dar nepadariau), kad dingtų tas baisus jausmas, jog štai esu greta žinojimo, bet jis nuo manęs atitvertas nematoma siena: galiu paimti knygą nuo lentynos ir paliesti, galiu atsiversti, bet jos turinys hermetiškai uždaras”.

“Pavarčius mūsų spaudą atrodo, kad tekstas po truputį nyksta, susilieja ir sutampa su vaizdu. Jo kalba tokia nesudėtinga, kad, anot Somerseto Maughamo, tegalima pasakyti tik tokius paprastus dalykus kaip “tetos lietsargis liko sode””. (Rūta Marcinkevičienė)

“Man atrodo, kad yra daug ir verstinės, ir šiuolaikinės literatūros, kuri panašesnė į autoriaus saviraiškos, kažkokių ieškojimų arba ambicijų rezultatą, bet ar ten yra tikros literatūros – labai dažnai suabejoju.” (A. Mickevičius, leidyklos Versus aureus direktorius, Virginijos Tamšiūnaitės straipsnyje)

“Knygoje “Teksto malonumas” prancūzų semiotikas, literatūrologas R. Barthes’as sako: “Mėgavimosi tekstas – toks, kuris sukelia netekties pojūtį, išmuša iš vėžių (kartais net vargina nuoboduliu), išklibina skaitytojo istorines, kultūrines, psichologines nuostatas, išjudina jo skonį, jo vertybes ir prisiminimus”. Tokios knygos kaip piliulė, kurią sunkiai praryji, bet ji padeda “pasveikti” – praturtėti, daugiau suprasti.” (Virginija Tamšiūnaitė)

“Skaitymas – puiki mąstymo ir vaizduotės mankšta, padedanti atrasti ir palaikyti gyvus gyvenimo orientyrus, vertybes”. (G. Kadžiulytė Apostrofos direktorė)

Tai toks kratinys 🙂 O viskas tvarkingai – žurnale.

|skaitančio miesto žiurkytė|

Apie moters pergalę, D.Brown ir ežius

Eovyna (ir niekas kitas) nugalėjo Nazgulų valdovą

Mano kolegė knygų žiurkė L dažnai galvoja apie vertimo kokybę, o aš šitoj srity turiu nelabai rafinuotą skonį. Nors, žinoma, kartais ir man kai kurie dalykai, susiję su vertimu, užkliūna. Pavyzdžiui pirmajame “Žiedų valdovo” vertime į švedų kalbą, kurį atliko Åke Ohlmark, įsipainiojo ,sakyčiau, neatleistina klaida. Keliose vietose buvo sumaišyti įvardžiai, ir Nazgulų valdovą nužudo ne Eovyna, o Meris! Originale rašoma “No man kan kill me”, o vertėjas šioje vietoje “man”  išvertė kaip “žmogus”, o ne kaip “vyras”. Juk Eovyna po to sako: “Su gyvu vyru reikalų tau neteks turėti! Tu žvelgi į moterį. Aš esy Eovyna, Edmundo duktė”. O kadangi Meris buvo ne žmogus, o hobitas, tai pirmajame švediškame vertime jam teko garbė nugalabyti Nazgulų valdovą. Įsivaizduojat kaip apmaudu Eovynai, kai iš jos TOKIĄ pergalę atėmė? Net nekalbu apie pyktelėjusius “Žiedų valdovo” gerbėjus.

Kita istorija susijusi su vertimais yra irgi šiek tiek liūdnoka, mano akimis žiūrint, nors yra labai reprezentatyvus šių dienų knygų leidybos simptomas. D.Brown knyga “Prarastasis simbolis” anglų kalba buvo išleista 2009 rugsėjo 15ąja. Vos po šiek tiek daugiau nei mėnesio – spalio 21ąją -ši knyga jau išversta i švedų kalbą pasirodė knygynuose (Lietuvoje- tik 2010 sausį) Kaip čia taip greitai švedams pavyko išversti? Atsakymas mane gerokai suerzino- knygą vertė šeši vertėjai. Kiekvienam teko maždaug 100 puslapių. Įsivaizduojat? Teisinamasi tuo, kad skaitytojai labai jau nekantrauja, kad jie nenori laukti. Dar kaltinama D.Brown knygos leidykla Random House ir pats rašytojas, nes jie dėl piratinių kopijų baimės atsisakė užsienio leidykloms suteikti išankstinį knygos egzempliorių, kad vertimo darbai būtų pradėti anksčiau. Šeši vertėjai verčia tą pačią knygą ir dar “ant greičio”. Na, tikrau nemanau, jog tokiu budu galima atlikti puikų veikalo vertimą. Netikiu, kad šeši vertėjai gali išlaikyti teksto ir stilistinės kalbos vientisumą.

Bet! Yra viena išimtis. Muriel Barbery knygą “Ežio elegancija”  į švedų kalbą vertė dvi vertėjos, bet šiuo atveju tai, manau, buvo net privalumas. Knygą “Ežio elegancija” sudaro dviejų veikėjų Renée ir Paloma pasakojimai, tad kiekviena vertėja vertė vienos veikėjos mintis. Šitoks variantas man net labai patinka, juk taip gal net labiau pabrėžiama knygus struktūra ir veikėjų kalbiniai skirtumai. Beje, filmas pagal knygą šį mėnesį jau pradėtas rodyti Lietuvoje

Šiaip tai aš, kaip jau minėjau, esu tikrai neišranki vertimams, išskyrus vertimus iš švedų į lietuvių. Jei kada skaitau kokį švedų rašytoją lietuviškai, tai labai jau dažnai vartau akimis ir dūsauju.

K.Ž.G

Skafandras ir drugelis

Vėl “Obuolio” knyga. Apie ją senokai vaikščiojau ratais knygyne, bet kažkaip vis kaina atbaidydavo, kol galiausiai nusipirkau su nuolaida “Pegase”. Tikriausiai pirmą kartą taip buvo: perskaičiau knygą ir puoliau žiūrėt filmą (vakar iki pirmos žiūrėjau, ajajajai sunkus rytelis). Ir iš viso, kai pradėjau galvoti, nuo ko viskas prasidėjo nuo vištos, ar nuo kiaušinio – niekaip negaliu sugalvot. Iš kur aš ištaukiau šitą filmą, kuris jau seniai manęs laukia neperžiūrėtas? Gal nusižiūrėjau iš “Kino pavasario”? Visai neatsimenu. Na, bet gavosi viskas iš karto: ir knyga ir filmas, o, kartojuosi, taip dar nėra buvę…

Apie knygą. Visą laiką skaitant neapleido jausmas: kodėl man skaityti aprašą ant knygos viršelio buvo įdomiau nei pačią knygą? Ir nežinau atsakymo. Tikrai nežinau. Žinot, man vėl (kad ir kaip stengčiausi išvengti tos minties) peršasi jausmas, kad kaltas vertimas (ir vėl “Obuolio” vertimas!!!), o ne knyga.

Raidynas pagal raidžių pasikartojimo dažnumą prancūzų kalboje

Pats knygos atsiradimas neįtikėtinas – ji parašyta 200 000 akies mirksnių (drugelio plazdėjimų) visiškai paralyžuoto žmogaus, turinčio aiškią sąmonę, žmogaus įkalinto savo kūno skafandre, “locked-in syndrom’e”. Kodėl man ta knyga taip nesiskaitė? Juk atrodo, vieno vakaro, vieno prisėdimo knyga, o skaičiau net keletą dienų… Gal tikėjausi kažko kito? Atgailavimo ir savigraužos “kodėl negyvenau, kai galėjau”? Gal labiau apmąstymų, o ne kasdienybės aprašymo? Iki šiol galvoju ir nežinau. Gal dėl to puoliau prie filmo?

Jean-Dominique Bauby

O filmas man labai patiko. Man tikrai patiko pastatymas, muzika, aktoriai, vaizdai, operatoriaus darbas.  Toks geras, kad vėl iš naujo norisi skaityti knygą (tik gal ne lietuviškai).

Iš “Kino pavasario” aprašymo: “Tai mažas kinematografinis stebuklas, paremtas tikra stebuklinga istorija. 1995 m. gruodžio 8 d. mados žurnalo „Elle“ redaktorius Jean-Dominique Bauby patyrė insultą ir liko visiškai paralyžiuotas. Iki tol smagiai gyvenęs 43 metų vyras dabar galėjo judinti tik kairiąją akį. Vienas mirksnis – „taip“, du mirksniai – „ne“. Naudodamasis tokiu fizioterapeutės sukurtu bendravimo kodu, per 14 mėnesių Bauby sugebėjo raidė po raidės sukurti lyriškus ir širdį veriančius memuarus. Jis mirė praėjus dviems dienoms po bestseleriu tapusios knygos išleidimo.”  (Keistas ir komiškas faktas, kad vis kitas šaltinis skirtingai nurodo, po kelių dienų po knygos išleidimo Bauby mirė).

Bauby buvo svarbus ir įžymus žmogus, bet likimo, matyt, buvo numatyta gyventi dėl to, kad išmirksėtų knygą…

Keista, bet šį kartą sakau –  pirma filmas, paskui knyga.

|prancūziškoji|

Niekada man Anderseno nebus per daug

Praėjusį šeštadienį buvau antikvariate ir nusipirkau keletą knygų. Viena iš jų buvo H.C.Anderseno “Pasakos”. Būtent jo pasakas man ir mano sesei skaitydavo tėvai. Turėjom namuose vieną seną knygą su labai gražiomis iliustracijomis. Nuo tada Anderseno pasakos man pačios pačios gražiausios. Iš viso H.C.Andersenas jų parašė 168. Mano mėgstamiausia – “Sniego karalienė”, o žiūrėdama sovietinį animacinį filmuką apie drąsų švino kareivėlį net apsiverkdavau, kai popierinė šokėja įsibėgėdavo ir šokdavo į liepsnas, o kareivėlis tuo metu dainuodavo “Да, любимая, да / Heт,любимая, нет “

Taigi, atlikau  H.C.Andersen poveikio mano namams inventorizaciją, tad supažindinu ir jus:

Naujausias mano H.C Andersen pirkinys
knygoje daug gražių iliustracijų. Čia princesė iš pasakos "Kiauliaganys"
Antikvariate pirktoje knygoje radau senovišką skirtuką
Dar turiu ir lietuvišką pasakų leidimą. Jį dovanojo mano sesė

O šitą popierinę pasakų spintą pirkau viename iš internetinių aukcionų.

Praveri spintos dureles, o ten mažutės knygos su Anderseno pasakomis

Dar turiu 12 lėkščių desertui. Suvalgai torto gabalą ir pamatai sceną iš kurios nors pasakos

Dar turiu puodelių su pasakų motyvais

ir mažų padėkliukų arbatos maišeliams

Ir dar namuose yra vienas asmuo, kuris yra Anderseno bendravardis. Bet pats H.C.Andersen čia niekuo dėtas. Tiesiog taip sutapo.

Tad jei skaitysite savo vaikučiams H.C.Andersen pasakas, žinokit, jog yra teoretinė galimybė, jog jie užaugę paskutinius pinigus leis  e-bay internetiniame aukcione, norėdami įsigyti lėkštę su princese ant žirnio.

K.Ž.G

Baisios ir liūdnos knygos

Yra knygų, kurias aš bijau skaityti. Pirmiausia atkrenta visi siaubo romanai, pavyzdžíui S.King. Na, “nelaiko man nervai”, nors tu ką.  Tai pačiai kategorijai priklauso ir visokie kraupūs detektyvai, kur daug prievartos. Jei tokį vis dėlto skaitau (pavyzdžiui S.Larsson “Girl with a Dragon Tatoo”), tai po to bijau net kojas ant kilimo padėti. Man pradeda vaidentis, kad kažkas slampinėja aplink namus, žodžiu, prasideda tokia mažutėlė paranoja. Dėl jos kaltinu savo skaitymo stilių: dažniausiai labai įsitraukiu į knygą, įsijaučiu, labai aiškiai viską įsivaizduoju. Perskaičius kokią labai stipriai mane paveikusią knyga, porą dienų po to vaikštau it maišu trenkta.

Yra ir knygų, kurias žinau esant labai liūdnas, paliekančias labai stiprų įspūdį, tai ir jas bijau skaityti. Tokios knygoms jau nuo seno priklauso “Annes Frank dienoraštis” (apskritai negaliu skaityti apie holokaustą, labai baisu), W.Golding “Musių valdovas”. Pati naujausia knyga priklausanti šiai kategorijai yra Cormac McCarthy “Kelias” (yra išversta į lietuvių kalbą). Tai (anot skaičiusiųjų)labai niūrus, sukrečiantis ir slegiantis pasakojimas apie žemę po kažkokios neįvardinamos kataklizmos, kai dalis likusiųjų išgyvena užsiimdami kanibalizmu. Knygos centre- tėvas ir jo sūnus, bandantys išgyventi apokaliptiniame pasaulyje ir su savimi nešiojantys revolverį su paskutinėmis dviejomis kulkomis. Priešams arba sau.  Internete radau šitą ištrauką. Vien ją paskaičius šiurpuliukai pradeda bėgioti.

Cormac McCarthy "Kelias"
Cormac McCarthy "Kelias"

Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
–    Tik pasakyk man.
–    Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
–    Ne. Žinoma, kad ne.
–    Net jei badausime.
–    Mes jau dabar badaujame.

–    Juk tu sakei, kad ne.
–    Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
–    Bet mes to nedarysime.
–    Ne. Nedarysime.
–    Kad ir kas nutiktų.

–    Ne. Kad ir kas nutiktų.

–    Nes mes – geri žmonės.

–    Taip.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Gerai.“

Visai neseniai pagal šitą knygą buvo pastatytas filmas. Pažiūrėjau filmo anonsą ir dar labiau apsisprendžiau, kad knyga, deja deja, ne man ir ne mano nervams (skundžíuosi tais savo nervais lyg būčiau “Puikybės ir prietarų” veikėjos Lizzy isteriškoji mama)

Apskritai, tai bijau skaityti distopijas, tiek dėl jose aprašytos slegiančios aplinkos, tiek dėl žmonių elgesio, kai nebelieka jokių moralės normų, kai kiekvienas kovoja tik už save, kai civilizacinis ir kultūrinis sluoksnis pasirodo esąs nenusakomai plonas.

Kita knyga, kurios nedrįstu paimti yra K.Hosseini “The Kite Runner”. Tiek gero apie ją esu girdėjusi, bet baisu skaityti.

Antra vertus, esu perskaičiusi tikrai liūdnų knygų, ir tikrai nesigailiu. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes kitaip taip ir būčiau neperskaičiusi I.McEwan “Atpirkimas”, K.Boye “Kallocaine”, S.Plath “Stiklo gaubtas” ir  R.Yates “Nerimo dienos”.

Dar šiek tiek bijau skaityti kadaise jau perskaitytas ir labai pamėgtas knygas.

O kas jei tos knygos šiandien pasirodys man visai nebe tokios nuostabios?

Ir (tradicinis) klausimas 😉 :

Kokias knygas bijote skaityti? Kokių vengiate?

Anne Frank dienoraštis
K.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

K.Ž.G

Širdies žvėris

Šiemet kovo 11ąją sueis 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pati tądien nelabai suvokiau kas vyksta, tik pamenu, kaip tėvai nenusitraukdami nuo televizoriaus stebėjo transliaciją iš Aukščiausiosio Tarybos. Pamenu, kaip tėvai džiaugsmingai žvalgėsi viens į kitą. Ir nors pati nelabai supratau viską, buvo aišku, kas per daug ankšta tam bendram džiaugsmui mūsų namuose.Kiek daug mes atgavome tądien.

Ir jei kada nors aš pradėčiau užmiršti tos dienos svarbą, išsitraukčiau ką tik pabaigtą Hertos Muller “Herztier” ir dar kartą perskaityčiau. Esu skaičiusi apie komunistinio režimo baisumus, bet šita knyga, ko gero, yra viena gražiausių mano skaitytų šia tema. Sutinku, kad žodis “gražu” tikrai sunkiai rimuojasi su individo gniuždymu, nuolatine baime, Securitate kvotomis, dažnomis kratomis, dingstančiais žmonėmis, randamais bandžiusiųjų pabėgti svetur kūnais, koduotais laiškais mamoms ir draugams. Bet visų šitų baisybių aprašymai tampa beveik poezija, kai H.Muller imasi plunksnos. Bet jos rašymo stilius toli gražu nesumažina visų tų (dabar galva nesuvokiamų, o tada – dažnų ir normalių) įvykių. Atvikščiai, visas individo nužmoginimo procesas tarsi dar labiau apnuoginamas.

Rumunija. Caucescu diktatūra. Georg, Kurt, Edgar ir pasakotoja, kurios vardo taip ir nesužinosim, yra draugai, studentai, labai neparankūs režimui ir dėl to persekiojami. Jie kvočiami, jų namai ir daiktai yra nuolatos kratomi tiek Securitate žmonių, tiek šiaip įbaugintų skundikų. Į laiškus jie deda po plauką, kad jei adresatas gautų voką be plauko, žinotų, jog laiškas perskaitytas. Po truputį, tačiau labai sistematiškai jie dėl savo pažiūrų yra išstūmiami iš visuomenės, bet  jiems vistiek tenka egzistuoti joje, jos šešėlyje, kur, kaip pasakotoja išsireiškė “mirtis man švilpteli”.

Pats pasakojimas nėra pilnas visokių įvykių, net gi tie patys pagrindiniai veikėjai yra migloti ir nedetalizuoti, nes H.Muller dėmesys skiriamas lyrškiems sapnų ir prisiminimų aprašymams, baimės ir nusivylimo perteikimui. Knygoje apstu simbolių, alegorijų.Ir nors romano kalba yra užburianti, lygiai taip pat svarbu ir tai, kas lieka nepasakyta. Tai, kas numanoma, bet ne artikuliuojama.

Herta Muller

Sunkiausia man buvo skaityti apie įvykius sekusius po pasakotojos draugės Lolos savižudybės (?). Kaip universiteto salėje surinkti visi studentai ir dėstytojai iš pradžių vieningai nubalsavo

už Lolos išmetimą iš partijos, o po to visi ilgai ilgai plojo, nes nė vienas nedrįso nustoti ploti pirmas. Žiūrėjo į kitų plojančių delnus ir tęsė plojimus. Kai kurie nustojo ploti, o po to vėl pradėjo. Visi bijojo nustoti. Man baisiausia buvo tai, kad  tuo metu minioj neegzistavo nė vienas individas, ten tebuvo tik didžiulis baime varomas kolektyvinis antiorganiškas mechanizmas.

Herta Muller- 2009aisiais gavo Nobelio literatūros premiją. Interview su ja galite perskaityti čia

Neradau jos knygų vertimų lietuviškai (gal blogai ieškojau?). Bet didžíausias “siurprizas” kad net Wikipedijoj lietuvių kalba nieko apie ją neradau. Netvarka.

O didelę dalį knygos “Herztier”galima perskatyti internete.  Angliškai jos pavadinimas yra išverstas “The Land of Green Plums”, nors man originalo pavadinimas “Herztier” (“Širdies žvėris”) labiau patinka, nes tinkamiau nusako tą nerimstantį, nenumaldomą ir nesutramdomą poreikį gyventi ir galvoti laisvai.

K.Ž.G

Tetulės

Kai nueinu į bibioteką, pasikuičiu ir vaikiškų knygų skyriuose, paimu ką nors savo kukulytei. Nustebau atradusi daug knygelių iš savo vaikystės. Na, ko čia stebėtis? na, tiesiog biblioteka nauja, tai negalvojau, kad bus ištraukta visokių senienų iš fondų ir archyvų, ar nukniaukta iš kitų bibliotekų. Taigi niekaip negaliu nepasidalinti atradus knygutę Emilija ir trys mažos tetulės.

Šitą knygą mano atmintyje atgaivino fotografinė atmintis – tokios pažįstamos pasirodė iliustracijos. Tokios gražios. Apėmė toks jaudinantis džiaugsmas, kažkoks keistas, sunku įvardinti koks – kaip atsiminus kažkokį brangų įvykį  🙂

Perskaičiau knygą nuo pradžios iki galo. Na, ne taip paprastai nuo pradžios iki pabaigos, bet viską iš eilės. Įdomus knygos vertėjas:

Vertėjai

Ir knygos pabaigoje surašyta visa labai svarbi informacija. Ypatingai atkreipiau dėmesį į “duota rinkti” ir “pasirašyta spaudai”. Įtariu, kad labai “greitai” chebra dirbdavo 🙂

.

O čia maskaradinės tetulės 🙂

|kzl|

Papildymas:

“Jaunystėje Ema, Emilija ir Elvyra kartu šoko teatre. Bet dabar mažosios tetulės buvo senos ir jau nebešoko, nebent kartais savo malonumui. Iš tikrųjų Ema, Emilija ir Elvyra nebeturėjo ko veikti, kaip tik senti, ir dėl to jos labai sielojosi. Kai rytais mažosios tetulės žiūrėdavo pro langą į gatvę, jos matydavo žmones, išdidžiai skubančius į darbą.

O jos sėdėjo ir mezgė gražius, bet niekam nereikalingus mezginius. Visos dienos joms buvo panašios viena į kitą, ir greitai jos neturėjo kur dėti mezginių, visur jų buvo pilna. Mažoms tetulėms pasidarė liūdna be darbo. Tada jos ėmė plepėti ir tuščiai ginčytis.

Emilija sako:

– Turėtų būti kokių svarbių darbų ir seniems žmonėms. O kas yra svarbu?

Mažosios tetulės ilgai galvojo ir pagaliau kartu sušuko: “SVARBU YRA VAIKAI”. (…)

Pirmiausia ant lauko durų jos pakabino skelbimą: “Kviečiame kiekvieną ketvirtadienį, ketvirtą valandą, visus vaikus į maskaradą. Bus valgių, įmantrių rūbų ir meškučių. Ema, Emilija ir Elvyra. (…)

Buvo ir šokama. Šoko Ema, Emilija ir Elvyra. Joms atrodė, kad vėl jos jaunos ir šoka teatre, o žmonės sėdi salėje ir žavisi jomis. Jaunystėje mažosios tetulės tiek daug šoko, kad ir dabar prisiminė visus žingsnius. vaikai plojo rankomis ir šaukė, kad tetulės šoktų ir šoktų. (…)

Jau buvo vėlu, ir vaikams reikėjo eiti namo. “Prisiminkite ketvirtadienius,”- kalbėjo mažosios tetulės. Jos buvo tokios pavargusios, kad neturėjo jėgų net nusirengti, tačiau linksmos ir laimingos, nes kitą rytą turės kurti ką nors nauja ateinančiam ketvirtadieniui.”