Jau minėjau viename ankstesniame įraše, kad žiūriu į science fiction literatūrą be didelės meilės ir su didele porcija snobiškumo. Paaiškinti savo elgesio niekuo negaliu, na nebent tuo, jog vaikystės sovietinė  science fiction nepadarė man didelio įspūdžio (Išskyrus “Žmogų amfibiją”, bet ir tai turbūt labiau priklauso nuo to, kad labai jau man patiko V.Korenev vaidinantis Ichtiandrą). M.Bulgakovo “Šuns širdis” gal dar nieko buvo, bet kažkaip toli man buvo iki draugo Šarikovo problemų. Ir, žinoma, negalima pamiršti K.Bulyčev “Viešnios iš ateities” (Alisa, milafon! Milafon, Alisa!)

Ta nedidelė vaikystėje gauta mokslinės fantastikos dozė, matyt, gerokai paveikė mano skaitytojišką sąmonę į neigiamą pusę. Bet kadangi gyvenu su  prisiekusiu mokslinės fantastikos mėgėju ir žinovu, buvo pats laikas bandyti keisti savo mažai kuo pagrįstus išankstinius nusistatymus.

Tad visą praėjusią savaitę skaičiau Ursula Le Guin “Left Hand of Darkness” (1969). Pasirinkau ją dėl to, jog ši knyga yra tapusi mokslinės fantastikos klasika.  Prisipažinsiu, jog skaitymas nebuvo, kaip pasakytų švedai, šokis ant rožių. Visų pirma, aš gana retai skaitau grožinę literatūrą angliškai (didelė mano skaitytojiška nuodemė). Kadangi darbinė mano kalba yra būtent anglų, tai angliški tekstai man asocijuojasi daugiau su darbu nei su laisvalaikiu. Bet vietomis tekstas pasirodė ne iš lengvųjų, turbūt todėl, kad Le Guin sukuria naują pasaulį, tad ji vartoja nepažįstamus žodžius artefaktams, būsenoms ir jausmams aprašyti.  Tai ta prasme, buvo sunkoka stumtis į priekį. Bet verta.

Genly Ai (žmonijos atstovas), nuvykęs į Gethen planetą, yra įtraukiamas į politines intrigas ir jam tenka kovoti dėl savo gyvybės, dar kartą apsvarstyti, kas priešas, o kas draugas, ir kone svarbiausia- pakeisti savo nusistatymus ir vertybių sistemą. Tai kokia gi tų pokyčių priežastis? Nenoriu atskleisti knygos turinio, bet papasakosiu tiek, kad Gethen gyventojai nėra nei vyrai nei moterys. Keletą dienų per mėnesį jie tampa arba vyru arba moterimi, tad jų visuomenė (skirtingai nuo mūsiškės) nėra įsprausta į stereotipinius rėmus. Ši U.Le Guin knyga ( laikoma vienu pirmųjų feministinės mokslinės fantastikos kūrinių) yra gana sugestyvi distopija, vaizduojanti nepaprastai šaltą ledinį  ir dažnai sunkiai suprantamą pasaulį, kuriame neegzistuoja mums pažistamos kategorijos, kur nei biologinė nei socialinė lytis nėra vienas pagrindinių visuomenės atskaitos taškų.

Iš mokslinės fantastikos galima tikėtis visokių lazerinių kardų, teleportacijos, ateivių su keistomis ausimis, įvairių skraidančių aparatų ir pan. Jei užsimanysit skaityti U. Le Guin, nebijokit- ją domina psichologiniai ir socialiniai klausimai, o ne lazerinių ginklų savybės. 🙂

K.Ž.G (konvertavusi į  kokybiškos ir įdomios mokslinės fantastikos mėgėją. Aleliuja)