Apie moters pergalę, D.Brown ir ežius

Eovyna (ir niekas kitas) nugalėjo Nazgulų valdovą

Mano kolegė knygų žiurkė L dažnai galvoja apie vertimo kokybę, o aš šitoj srity turiu nelabai rafinuotą skonį. Nors, žinoma, kartais ir man kai kurie dalykai, susiję su vertimu, užkliūna. Pavyzdžiui pirmajame “Žiedų valdovo” vertime į švedų kalbą, kurį atliko Åke Ohlmark, įsipainiojo ,sakyčiau, neatleistina klaida. Keliose vietose buvo sumaišyti įvardžiai, ir Nazgulų valdovą nužudo ne Eovyna, o Meris! Originale rašoma “No man kan kill me”, o vertėjas šioje vietoje “man”  išvertė kaip “žmogus”, o ne kaip “vyras”. Juk Eovyna po to sako: “Su gyvu vyru reikalų tau neteks turėti! Tu žvelgi į moterį. Aš esy Eovyna, Edmundo duktė”. O kadangi Meris buvo ne žmogus, o hobitas, tai pirmajame švediškame vertime jam teko garbė nugalabyti Nazgulų valdovą. Įsivaizduojat kaip apmaudu Eovynai, kai iš jos TOKIĄ pergalę atėmė? Net nekalbu apie pyktelėjusius “Žiedų valdovo” gerbėjus.

Kita istorija susijusi su vertimais yra irgi šiek tiek liūdnoka, mano akimis žiūrint, nors yra labai reprezentatyvus šių dienų knygų leidybos simptomas. D.Brown knyga “Prarastasis simbolis” anglų kalba buvo išleista 2009 rugsėjo 15ąja. Vos po šiek tiek daugiau nei mėnesio – spalio 21ąją -ši knyga jau išversta i švedų kalbą pasirodė knygynuose (Lietuvoje- tik 2010 sausį) Kaip čia taip greitai švedams pavyko išversti? Atsakymas mane gerokai suerzino- knygą vertė šeši vertėjai. Kiekvienam teko maždaug 100 puslapių. Įsivaizduojat? Teisinamasi tuo, kad skaitytojai labai jau nekantrauja, kad jie nenori laukti. Dar kaltinama D.Brown knygos leidykla Random House ir pats rašytojas, nes jie dėl piratinių kopijų baimės atsisakė užsienio leidykloms suteikti išankstinį knygos egzempliorių, kad vertimo darbai būtų pradėti anksčiau. Šeši vertėjai verčia tą pačią knygą ir dar “ant greičio”. Na, tikrau nemanau, jog tokiu budu galima atlikti puikų veikalo vertimą. Netikiu, kad šeši vertėjai gali išlaikyti teksto ir stilistinės kalbos vientisumą.

Bet! Yra viena išimtis. Muriel Barbery knygą “Ežio elegancija”  į švedų kalbą vertė dvi vertėjos, bet šiuo atveju tai, manau, buvo net privalumas. Knygą “Ežio elegancija” sudaro dviejų veikėjų Renée ir Paloma pasakojimai, tad kiekviena vertėja vertė vienos veikėjos mintis. Šitoks variantas man net labai patinka, juk taip gal net labiau pabrėžiama knygus struktūra ir veikėjų kalbiniai skirtumai. Beje, filmas pagal knygą šį mėnesį jau pradėtas rodyti Lietuvoje

Šiaip tai aš, kaip jau minėjau, esu tikrai neišranki vertimams, išskyrus vertimus iš švedų į lietuvių. Jei kada skaitau kokį švedų rašytoją lietuviškai, tai labai jau dažnai vartau akimis ir dūsauju.

K.Ž.G

Skafandras ir drugelis

Vėl “Obuolio” knyga. Apie ją senokai vaikščiojau ratais knygyne, bet kažkaip vis kaina atbaidydavo, kol galiausiai nusipirkau su nuolaida “Pegase”. Tikriausiai pirmą kartą taip buvo: perskaičiau knygą ir puoliau žiūrėt filmą (vakar iki pirmos žiūrėjau, ajajajai sunkus rytelis). Ir iš viso, kai pradėjau galvoti, nuo ko viskas prasidėjo nuo vištos, ar nuo kiaušinio – niekaip negaliu sugalvot. Iš kur aš ištaukiau šitą filmą, kuris jau seniai manęs laukia neperžiūrėtas? Gal nusižiūrėjau iš “Kino pavasario”? Visai neatsimenu. Na, bet gavosi viskas iš karto: ir knyga ir filmas, o, kartojuosi, taip dar nėra buvę…

Apie knygą. Visą laiką skaitant neapleido jausmas: kodėl man skaityti aprašą ant knygos viršelio buvo įdomiau nei pačią knygą? Ir nežinau atsakymo. Tikrai nežinau. Žinot, man vėl (kad ir kaip stengčiausi išvengti tos minties) peršasi jausmas, kad kaltas vertimas (ir vėl “Obuolio” vertimas!!!), o ne knyga.

Raidynas pagal raidžių pasikartojimo dažnumą prancūzų kalboje

Pats knygos atsiradimas neįtikėtinas – ji parašyta 200 000 akies mirksnių (drugelio plazdėjimų) visiškai paralyžuoto žmogaus, turinčio aiškią sąmonę, žmogaus įkalinto savo kūno skafandre, “locked-in syndrom’e”. Kodėl man ta knyga taip nesiskaitė? Juk atrodo, vieno vakaro, vieno prisėdimo knyga, o skaičiau net keletą dienų… Gal tikėjausi kažko kito? Atgailavimo ir savigraužos “kodėl negyvenau, kai galėjau”? Gal labiau apmąstymų, o ne kasdienybės aprašymo? Iki šiol galvoju ir nežinau. Gal dėl to puoliau prie filmo?

Jean-Dominique Bauby

O filmas man labai patiko. Man tikrai patiko pastatymas, muzika, aktoriai, vaizdai, operatoriaus darbas.  Toks geras, kad vėl iš naujo norisi skaityti knygą (tik gal ne lietuviškai).

Iš “Kino pavasario” aprašymo: “Tai mažas kinematografinis stebuklas, paremtas tikra stebuklinga istorija. 1995 m. gruodžio 8 d. mados žurnalo „Elle“ redaktorius Jean-Dominique Bauby patyrė insultą ir liko visiškai paralyžiuotas. Iki tol smagiai gyvenęs 43 metų vyras dabar galėjo judinti tik kairiąją akį. Vienas mirksnis – „taip“, du mirksniai – „ne“. Naudodamasis tokiu fizioterapeutės sukurtu bendravimo kodu, per 14 mėnesių Bauby sugebėjo raidė po raidės sukurti lyriškus ir širdį veriančius memuarus. Jis mirė praėjus dviems dienoms po bestseleriu tapusios knygos išleidimo.”  (Keistas ir komiškas faktas, kad vis kitas šaltinis skirtingai nurodo, po kelių dienų po knygos išleidimo Bauby mirė).

Bauby buvo svarbus ir įžymus žmogus, bet likimo, matyt, buvo numatyta gyventi dėl to, kad išmirksėtų knygą…

Keista, bet šį kartą sakau –  pirma filmas, paskui knyga.

|prancūziškoji|