Mano kolegė knygų žiurkė L dažnai galvoja apie vertimo kokybę, o aš šitoj srity turiu nelabai rafinuotą skonį. Nors, žinoma, kartais ir man kai kurie dalykai, susiję su vertimu, užkliūna. Pavyzdžiui pirmajame “Žiedų valdovo” vertime į švedų kalbą, kurį atliko Åke Ohlmark, įsipainiojo ,sakyčiau, neatleistina klaida. Keliose vietose buvo sumaišyti įvardžiai, ir Nazgulų valdovą nužudo ne Eovyna, o Meris! Originale rašoma “No man kan kill me”, o vertėjas šioje vietoje “man”  išvertė kaip “žmogus”, o ne kaip “vyras”. Juk Eovyna po to sako: “Su gyvu vyru reikalų tau neteks turėti! Tu žvelgi į moterį. Aš esy Eovyna, Edmundo duktė”. O kadangi Meris buvo ne žmogus, o hobitas, tai pirmajame švediškame vertime jam teko garbė nugalabyti Nazgulų valdovą. Įsivaizduojat kaip apmaudu Eovynai, kai iš jos TOKIĄ pergalę atėmė? Net nekalbu apie pyktelėjusius “Žiedų valdovo” gerbėjus.

Kita istorija susijusi su vertimais yra irgi šiek tiek liūdnoka, mano akimis žiūrint, nors yra labai reprezentatyvus šių dienų knygų leidybos simptomas. D.Brown knyga “Prarastasis simbolis” anglų kalba buvo išleista 2009 rugsėjo 15ąja. Vos po šiek tiek daugiau nei mėnesio – spalio 21ąją -ši knyga jau išversta i švedų kalbą pasirodė knygynuose (Lietuvoje- tik 2010 sausį) Kaip čia taip greitai švedams pavyko išversti? Atsakymas mane gerokai suerzino- knygą vertė šeši vertėjai. Kiekvienam teko maždaug 100 puslapių. Įsivaizduojat? Teisinamasi tuo, kad skaitytojai labai jau nekantrauja, kad jie nenori laukti. Dar kaltinama D.Brown knygos leidykla Random House ir pats rašytojas, nes jie dėl piratinių kopijų baimės atsisakė užsienio leidykloms suteikti išankstinį knygos egzempliorių, kad vertimo darbai būtų pradėti anksčiau. Šeši vertėjai verčia tą pačią knygą ir dar “ant greičio”. Na, tikrau nemanau, jog tokiu budu galima atlikti puikų veikalo vertimą. Netikiu, kad šeši vertėjai gali išlaikyti teksto ir stilistinės kalbos vientisumą.

Bet! Yra viena išimtis. Muriel Barbery knygą “Ežio elegancija”  į švedų kalbą vertė dvi vertėjos, bet šiuo atveju tai, manau, buvo net privalumas. Knygą “Ežio elegancija” sudaro dviejų veikėjų Renée ir Paloma pasakojimai, tad kiekviena vertėja vertė vienos veikėjos mintis. Šitoks variantas man net labai patinka, juk taip gal net labiau pabrėžiama knygus struktūra ir veikėjų kalbiniai skirtumai. Beje, filmas pagal knygą šį mėnesį jau pradėtas rodyti Lietuvoje

Šiaip tai aš, kaip jau minėjau, esu tikrai neišranki vertimams, išskyrus vertimus iš švedų į lietuvių. Jei kada skaitau kokį švedų rašytoją lietuviškai, tai labai jau dažnai vartau akimis ir dūsauju.

K.Ž.G