Turiu prisipažint, kad iš pradžių gan kreivai žiūrėjau į „Obuolio“ leidyklos knygas. Man atrodė, kad leidykla leisdama tokias knygas, pagal kurias yra pastatyti filmai, tiesiog ieško lengvo grobio. Net neatsiemenu, kada persigalvojau kreivai žiūrėti, gal bibliotekoje pamačius, kad gal ir neblogų knygų jie yra išleidę, na iš tiesų, neatsimenu. Ir štai mano rankose knyga „Gerasis vokietis“ (The Good German), paimta iš bibliotekos, jau žinau, kad gausiu pylos, nes taip seniai negrąžinu šios knygos, na, bet ne apie tai gi.

Kadangi mokaus būti kritiška, tai ir pradėsiu nuo visokių dalykų, kurie man nepatiko.

Visų pirma seniai jau skaičiau knygą, kuri beveik ištisai yra dialogas. Žinot, man jis ganėtinai nusibodo. Na, skaitai, skaitai ir niekaip jis nesibaigia, ir dar pradeda erzint, nes perskaičius pusę puslapio nebegali suprasti, kuris veikėjas, ką pasakė. Tada grįžti atgal ir bandai atsiskaičiuot… Brrr. Net nežinau, ar čia knyga tokia, ar vertimas ne koks, bet vietomis tiesiog nesuprasdavau minties peršokimo. Na, kai vieną kartą taip, tai dar nieko, pagalvoji, gal gerbiama skaitytoja ką nors pramiegojo ar prasvajojo, ar panašiai, bet kai toks jausmas apima gan dažnai… Ir, sakau, net nežinau, ką kaltinti…Kažkaip šį kartą norisi kaltint vertėją :(, bet gal aš ir neteisi.

 Na, o šiaip pati knygos istorija įdomi, vien dėl to ir pratempiau skaityt tuos penkis šimtus puslapių dialogų. Istorija, kurią perskaičius norisi paimti istorijos knygą ir giliau pasidomėti tuo laikotarpiu – Berlynas prieš pat karo pabaigą, kai vokiečiai jau kapituliavę, o Japonijoje dar nenumestos bombos.

 If war is hell what comes after? (iš šio filmo anonso)

Labai taiklus klausimas. Nes karas karo pabaiga nesibaigia. Patys knygos personažai pamini, kad per karą taip baisu nebuvo, kaip baisu dabar. Baisu būti vokiečiu? Baisu sužinoti tiesą apie tai, ką žmogus (tavo vyras, žmona, brolis, klasiokas) sugeba padaryti gelbėdamas savo vaiką (žydė išduodanti tautiečius naciams), laikydamasis savo idealų (mokslininkas įstojantis į partiją ir projektuojantis bombas), kabindamasis į gyvenimą (kaliniai išteisinantys savo kankintojus už pinigus), slėpdamasis už skaičių (rašydamas ekperimentų su žmonėmis išvadas)? Visi jie tik žmonės, bet ar tai geras pasiteisinimas žinant, kas įvyko?

Yra knygoje ir meilės linija (kaip filmas be jos?), bet man ji kažkaip… Net nežinau… Tokia nekokia. Lyg ir turėtų būt graži, bet man dažnai vyriškai egoistiška, net nežinau, kaip čia išsireikšt. Bet gal taip ir turi būti (būna), tik aš čia kažko užsisvajojau?

Taigi, kas tas “gerasis vokietis”? Kas iš griuvėsių išeis kaip nugalėtojas, o kas nugalėtas? Skaitysit, ar žiūrėsit filmą?

 |L|