16 000

Tiek  J. Gaarderio romano “Sofijos pasaulis” parduota Lietuvoje. Oho! Įspūdingai skamba prie dabartino vidutinio 900 knygų vidurkio, ar ne? Jau aštuoni leidimai.

Atsimenu, kaip skaičiau šitą knygą. Kaip tik neseniai Tyto alba buvo pradejus leisti savo Garsiausias XX a. pabaigos knygas, kurios buvo tokios naujoviškos savo minkštais ir gražiais viršeliais, ir super gražiai lygiuodavo lentynoje :). O jau į “Sofijos pasaulio” viršelį galėdavau valandų valandas spoksoti – toks man jis gražus buvo. Tokie tai mano prisiminimai apie šią knygą, kurią tikriausiai verta būtų paskaityti antrą kartą, nes ji gi kaip vadovėlis. Atsimenu, kaip skaitydavau ir po keletą kartų grįždavau prie to paties sakinio, nes nelabai aiškios tos filosofijos būdavo :).

Šįvakar paskaičiau interviu su autorium, kuris, kaip jau rašiau ir visi tikriausiai žino, atvažiuoja į Vilniaus knygų mugę. Šiltas interviu su autorium čia. Kartais apsimoka ir bulvarinį skaitalą pavartyt, kad atrastum kokį puslapį skaitymo 🙂

|Filosofuojanti žiurkytė|

Antras kartas arba nesugrįžtantis įspūdis

“Dieviškas pojūtis, kai literatūros tekstas persmelkdavo ir nugara nubėgdavo šiurpuliukas, ko gero, yra negrįžtamai praėjęs. Kaip ir vaikystė, emocinis atvirumas pasauliui ir žmonėms, naivumas, romantizmas, kitos akimirkos nežinomybė ir tos nežinomybės ilgesys, pojūtis, kad stabtelėjai aukščiausiame pakilusių sūpynių taške. V. Nabokovo pasiūlymas tikrinti kūrinio kokybę nugurkauliu yra tiksliausias, kokį žinau. Žmogus, kuriam jau penkasdešimt metų, yra nebetekęs suvokimo jautrumo, būdingo jaunystei. Jam kliudo patirtis, išsilavinimas, trauka į apibendrinimus, struktūrų paieškos ir pan.” (Giedra Radvilavičiūtė)

Skaičiau šias eilutes ir prisiminiau mūsų paskutinį trečiadienio klausimą apie knygų skaitymą antrą kartą. Štai dėl ko dažnai neskaitau knygų antrą kartą – bijau to nusivylimo ir nuostabios knygos praradimo jausmo! Juk dažnai knyga sužavi tik dėl to, kad atsirado tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku, užgavo tinkamą stygą.

Ir dar apie knygų vertinimą nugurkauliu – jau taip tiksliai pasakyta, kad nebėr ką ir bepridurti…

/Anatominė žiurkytė/

Žaidžiame knygas

Šiaip tai mano darbas labai mažai siejasi su grožine literatūra, bet kartais tai atsitinka. Žurnale Wired darbo reikalais ieškojau straipsnių ir užtikau sąrašą knygų, pagal kurias labai tiktų sukurti kompiuterinius žaidimus.

Pagal Dantes “Pragarą” praėjusią savaitę kaip tik buvo išleistas žaidimas “Dante’s Inferno” pritaikytas Xbox 360 ir Playstation3 konsolėms.

Kiti literatūriniai kūriniai su potencialu tapti kompiuteriniai žaidimais:

  1. Mark Twain “Hekelberio Fino nuotykiai”
  2. F.Kafka “Metamorfozė”
  3. J. Steinbeck „Rūstybės kekės“
  4. E.Hemingway “Atsisveikinimas su ginklais”
  5. J.Conrad “Tamsos širdis”
  6. J.Swift “Guliverio kelionės”
  7. G.Chaucer “Kenterberio pasakojimai”
  8. H.Hesse “Siddharhta”
  9. R.Ellison “Nematomas žmogus”
  10. H.Melville “Moby Dick”

Jau egzistuoja žaidimai sukurti pagal F.Herbert “Kopą”, J.R.R.Tolkien “Žiedų valdovą”, J.K.Rowling “Hario Poterio” seriją, L.Carrol “Alisą stebuklų šalyje”.

Video žaidimas "American McGee's Alice"

Manau, kad  M.Bulgakovo “Meistras ir Margarita”,  G.Orwell “Gyvulių ūkis” irgi tiktų kaip video žaidimai.

O jei kas sukurtų žaidimą pagal G.G.Marquez “Partriarcho ruduo”, tai jį tikrai nusipirkčiau. Ši knyga apie diktatorių ir jo vienatvę,  kai skaičiau apie jo išsidirbinėjimus, apie tai, kaip  jis leido sau elgtis su žmonėmis, labai dažnai pagalvodavau “Mirk! Mirk! Kada tu pagaliau nusibaigsi?!”. Tai būtų gerai jį kompiuteriniame žaidime apšaudyti ar jam kokių nuodų. įbrukti.

K.Ž.G.

Ačiū tau, Benjamin Franklin

Šiandien pagaliau prisiruošiau: šešioms draugėms surašiau pakvietimus į knygų klubą ir supakavau knygas. Rytoj jos jau turėtų iškeliauti pas jas, o kovo mėnėsį jau turėtume susitikti pirmąjį kartą. Jei atvirai, tai jau ne pirmą kartą organizuojamės. Kartą jau ir datą turėjom, ir knygas buvom susipirkusios (D.Lessing “The Golden Notebook”), bet… tos knygos taip nė viena ir neperskaitėm laiku. Stūmėm ir stūmėm susitikimo datą į priekį, kol prasidėjo atostogos, visi išsivažinėjo į visas puses. Dabar dar kartą bandom.

Šįkart pirmajam  kartui išrinkau J.Austen “Protas ir jausmai”. Ko gero, beveik visos esam ją skaičiusios, tai perskaityti iš naujo, arba tik perversti, kad prisiminti, turėtume spėti.

Dar nesugalvojom savo knygų klubui pavadinomo, bet, spėsim.

O pirmąjį knygų klubą, beje, kaip ir pirmąją viešąją biblioteką Jungtinėse valstijose, įsteigė Benjamin Franklin 18 a. ketvirtajame dešimtmetyje Filadelfijoje.(Koks protingas, žmogus, ar ne?)

Tradicijos skaityti ir diskutuoti literatūrą 18 a. egzistavo Anglijos kavinėse, Prancūzijoje tam tikslui buvo “Salons de lecture”, o Vokietijoje -“Lesegesellschaften” (Nemanykit, kad čia aš taip išmanau knygų klubų istoriją, tiesiog paskaičiau straipsnį žurnale)

Gal kas gali pasidalinti knygų klubų patirtimi? Filmą “J.Austen knygų klubas” peržiūrėjau kokius 5 kartus, bet norėtųsi tikros patirties. Kaip viskas vyko, kaip diskutavot?

K.Ž.G