Antras kartas arba nesugrįžtantis įspūdis

“Dieviškas pojūtis, kai literatūros tekstas persmelkdavo ir nugara nubėgdavo šiurpuliukas, ko gero, yra negrįžtamai praėjęs. Kaip ir vaikystė, emocinis atvirumas pasauliui ir žmonėms, naivumas, romantizmas, kitos akimirkos nežinomybė ir tos nežinomybės ilgesys, pojūtis, kad stabtelėjai aukščiausiame pakilusių sūpynių taške. V. Nabokovo pasiūlymas tikrinti kūrinio kokybę nugurkauliu yra tiksliausias, kokį žinau. Žmogus, kuriam jau penkasdešimt metų, yra nebetekęs suvokimo jautrumo, būdingo jaunystei. Jam kliudo patirtis, išsilavinimas, trauka į apibendrinimus, struktūrų paieškos ir pan.” (Giedra Radvilavičiūtė)

Skaičiau šias eilutes ir prisiminiau mūsų paskutinį trečiadienio klausimą apie knygų skaitymą antrą kartą. Štai dėl ko dažnai neskaitau knygų antrą kartą – bijau to nusivylimo ir nuostabios knygos praradimo jausmo! Juk dažnai knyga sužavi tik dėl to, kad atsirado tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku, užgavo tinkamą stygą.

Ir dar apie knygų vertinimą nugurkauliu – jau taip tiksliai pasakyta, kad nebėr ką ir bepridurti…

/Anatominė žiurkytė/

12 thoughts on “Antras kartas arba nesugrįžtantis įspūdis

  1. Stai pavyzdziui M.Fermine “Sniegas” pasirode siek tiek prastesne nei prisiminiau. O knygos “Dienos likuciai” pirma karta net neperskaiciau, o antra kata surijau.

    Dabar po ilgu ieskojimu pagaliau is antikvariato Luleå- siaurineje Svedijoj gavau “Miego broli”, nes lietuviska jo leidima, berods, esu paskolinusi musu klasiokei J. Bet bijau skaityti. O jeigu nusivilsiu?

  2. Labai tiksliai pasakyta su tuo “nugurkauliu” 🙂 Yra knygų kurias matyt teks gyvenime skaityti antrą kartą…tiesiog todėl, kad man rodos aš jų nesupratau, kaip pavyzdžiui vieną didžiausių man mįslių – “Žaidžiame klases”. O dėl nusivylimo – tikrai taip – esu keletą, ypač iš ankstyvosios jaunystės, kai atrodė šedevras, o vėliau – nieks jau nebesukrėtė. Yra knygų sukrėtusių iki širdies gelmių – tokių į rankas daugiau neimsiu, nes per žiaurios man – kaip pvz. Orvelo “1984”, o ir Remarkas žmogiškai man skaudus, kad ir kaip patikdavo, nenorėčiau pakartoti kai kurių jo knygų, kaip “Gyvybės kibirkštis”.
    Dar be nugurkaulio, man yra toks rodiklis – kai išnyksta relybė…atsimenu sėdžiu ant sofos, skaitau Kafkos Marą – ir staiga – girdžiu kitame kambaryje sesuo kažką krebždena – aš net nustėru – ką!!!!! Čia DAR YRA žmonių????

    1. Atitaisau klaidą – ne Kafkos, o Kamių Marą!!!! Ką čia besiteisinsi…vaikai, namai, darbai – bet ačiū mano knygų lentynai – vakare prisėdau – gi žiūriu – knyga visa supykusi mojuoja mojuoja – atseit kaip drįsai…nu ką darysi. Gal čia ženklas atsiversti dar syk.

    1. Čia iš knygų kuri mano galvoje netelpa – kas ten gero??? Aš iki šiol nesupratau, bet manau, kad čia grynai asmeninis kažkoks nesuvokimas – tikiuosi, gal ateityje išprūsiu labiau 🙂

  3. O del isisjautimo tai as irgi labai isijauciu. Kartais galvoju, va, koks blogas mano vyras/tevas/mama/drauge, paskui susimastau, kad cia kazkas ne to ir kol susivokiu, kad knygoj herojaus vyras/tevas/mama/drauge bloga- taip asmeniskai viska priimu kartais, kai skaitau…

  4. Man viena iš tokių knygų yra “Dėdės Tomo trobelė”. Žinau, kad daugelis ją perskaitė vaikystėje/paauglystėje. Bet aš paskutinį puslapį užverčiau prieš savaitę. Seniai beskaičiau tokią knygą, kuri mane įtrauktų, priverstų apsiverkti ir sukeltų tiek daug emocijų. PO kelių dienų net sapnavau, kad buvau kažkokioj bendruomenėj, vienas vyras norėjo nušauti kitą, kurio vardas Tomas ir prabudusi supratau, kad ši knyga jau įstrigo mano pasąmonėje. Tai antrą kartą nenorėčiau jos skaityt, ne dėl to, kad nepatiko, bet per daug giliai per širdį “pavaikščiojo”

    1. Tikrai labai isimintina knyga. Dar tokia gnyga yra Sirdis, lygtais vadinasi. niekaip negaliu rasti nei autoriaus nei kokio linko. verkiau ir verkiau vaikystej skaitydama, nebenoreciau dabar net skaityt

  5. Edmondo de Amici knygą “Širdis” mano klasė ir aš skaitėme pradinėse klasėse, paskui aptardavome. Labai graudi ir kartu labai graži knyga. Mane ypač žavėjo mėnesio istorijos. Esu šią knygą perskaičius ir itališkai (originalo kalba) prieš kokius 7 metus. Negalėjau atsiplėšti nuo knygos, vis tikėdamasi ir žinodama, kad įvyks kažkas graudaus, norėdavau pasukti likimo ratą į kitą pusę, vis vildavaus, kad šį kartelį istorija kitaip susiklostys.
    Skaitantiems itališkai, Edmondo de Amici “Cuore”. http://www.intratext.com/IXT/ITA2903/_IDX003.HTM

    Čia, beje, man tipiška, jei skaitau kokią liūdno siužeto knygą antrą kartą, vis buriu, kad kitaip raidės ir žodžiai susidėliotų 🙂

    Panašaus stiliaus knyga, Hector Malot “Be šeimos”, apie rastinuką Remį. Kas nors ją esat skaitęs?
    Štai jums angliška versija. http://manybooks.net/titles/malothec2510225102-8.html

    Žinau, žinau, geriau jau pačią knygą rankose laikyti, bet jau geriau kompiuterio ekrane ją matyti, nei visai neturėti 🙂

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s