Perskaičiau. Greitai. Skaitos lengvai, kaip autorė ir buvo pažadėjus. Na, koki pirma trečdalį paskaičiau ir galvoju – kažkas netaip, tikrai nejaučiau tokio malonumo kaip skaitant pirmąsias Dauguvietytės knygas. Pradėjau galvoti, kodėl kodėl kodėl??? Galvojau galvojau ir sugalvojau, kad vis dėlto labiausiai jos knygose man patinka senų laikų aprašymai. Kažkaip man neįdomu buvo skaityti, kokios šiuolaikinės laidos jai patinka, kokios – ne ir panašiai. Įdomiau skaityti apie tai, kur manęs dar nebuvo nei kvapo 🙂 Ypatingai įdomus tarpukario laikotarpis. Nes kažkaip iš visokių literatūros kūrinių daug žinome, kaip gyveno kaimiečiai, o va, kaip miestiečiai tai nelabai… Bet vėliau knygoje vėl daug prisiminimų, dėl to skaniai susiskaito.

Kažkaip pasigedau knygoje pasakojimo, kaip ir kodėl Galina Dauguvietytė po karo atsidūrė Prancūzijoje. Gal buvo aprašyta kitose knygose, o aš nebeprisimenu? Knygoje dažnai mini, kaip buvo vakaruose, kaip ištekėjo, o kaip atsidūrė? Buvo pabėgelė? Tikriausiai…

Patiko paskutinis skyrius “Ji artėja”. Nuoširdus ir šiltas. “Puikiai žinau. Ji artėja. Mirtis. Mano biologinio laikrodžio mechanizmas jau genda, užsikerta ir, jaučiu, greit sustos. (…) Jaučiu, kad nebesu tokia mikli, nors laiptais užlipu gana greitai, nedūstu, dėl to negaliu skųstis. Duok Dieve, kad nesulaukčiau blogesnės savijautos. Su vienmetėmis man sunku bendrauti, nes jos kalba vien apie ligas. Turiu vienintelę klasės draugę, su kuria galiu paklabėti ne apie ligas, o apie tai, kur kokį kremą nusipirkti :). (…) Keista, kad net sapnuose niekas nepapasakoja, kaip yra kitame pasaulyje, ar ten pavyko susirasti savo kompaniją. (…) Visą laiką sukausi tarp tokių žmonių, kad dabar galiu sakyti – kokia esu laiminga. Laiminga, nes įkrauta nuo vaikystės – kroviau, kroviau į save ir dabar dar kraunu. (…) Atėjo metas, kai aš, kaip ir mano mama, galiu pasakyti tuos pačius žodžius: gyvenau ilgą ir įdomų gyvenimą, bet gali būti, kad paskutinę gyvenimo minutę pagalvosiu – Viešpatie, bet juk aš nieko nežinau apie gyvenimą.”

Džiaugiuosi, kad nuėjau į susitikimą su Galina Dauguvietyte, džiaugiuosi, nes nereikės gailėtis, kad per vėlu. Nors nenustebčiau, jei sulauktume dar vienos knygos 🙂

|o prie smetonos!… :)|

P.S. O čia vienas youtube’inis epizodas iš knygos.