Niekam nėra paslaptis, kad kai kurios knygos buvo draudžiamos. L.Carroll “Alisa Stebuklų šalyje” buvo uždrausta Kinijos Hunan provincijoje už tai, kad knygoje gyvūnams buvo suteiktos žmogiškos sąvybės, J.Orwell “1984” buvo uždrausta Sovietų sąjungoj, Kenijoj ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Voltaire “Candide”, D.Brown “Da Vinčio kodas”, Anne Frank dienoraštis, Kafkos “Metamorfozė”, Nabokovo “Lolita, G.Flauber “Ponia Bovary” ir daugelis kitų buvo arba vis dar yra uždraustos kai kuriose pasaulio vietose. Nacistai, kaip žinia, ne tik draudė knygas, bet ir jas degino (tokių degintojų istorijoje tikrai daug): T.Mano, B.Brechto, E.M.Remarque, E.Kästner kūryba buvo laikoma  pavojinga, tad daugelis jų knygų egzempliorių buvo sumesti į liepsnas.

Pamenu, kaip žmonės rusų kalba skaitė ištraukas iš A. Solženicyno knygos “Gulago archipelagas” . (Lietuviškai ši knyga buvo išleista tik praėjusiais metais).

Atrodo, jog knygų draudimai priklauso praeičiai. Deja. Kai internete ieškojau medžiagos apie draudžiamas knygas, negalėjau įsivaizduoti, kad tai iki šiol vyksta tokiu dideliu mastu.

Niekada negalėjau net pagalvoti, kad Jungtinėse Amerikos valstijose (“land of the free”?), demokratinėje valstybėje gali vykti tokie cirkai.  Štai, pavyzdžiui, mokyklų inspektorius Mičigane įvedė tam tikrus apribojimus (laikykitės, kad nenuvirstumėt iš nuostabos) knygoms apie Harį Poterį. Tai, kad dabartiniam popiežiui jos nepatinka, yra vienas dalykas (vadinasi, jis jas skaitė. Aš įsivaizduoju, kaip jis guli lovoje su naktine kepuraite ir skaito “HP”). Bet kad sekuliarizuotame pasaulyje “Hario Poterio” knygų neleidžiama eksponuoti bibliotekos lentynose, o jei nori jas pasiimti iš bibliotekos, reikia tėvų leidimo, yra baisu. Dabar tas sprendimas pakeistas, bet įsivaizduojat, kokius signalus siunčiame vaikams tose mokyklose?

Dorovės pasigendantis tėvas North Berwick, Maine siūlė mokyklai uždrausti J.D.Salinger “Rugiuose prie bedugnės”, o trijose mokyklose Renton, Washington iš skaitymo programos buvo išbraukta  M.Twain “Hekelberio Fino nuotykiai”, dėl joje pasitaikančio rasistinio žodžio.

Jei į pavienius moralistų tėvų  išpuolius galima reaguoti pasukiojant pirštą prie smilkinio, tai daug sunkiau yra numoti ranka į organizacijas, kurių tikslas – literatūros cenzūravimas. Štai pavyzdžiui, Citizens for Literary Standards in Schools mokykloje bando uždrausti K.Kesey “Skrydį virš gegutės lizdo” ir savo interneto puslapyje skaičiuoja, kiek kartų koks keiksmažodis yra pavartotas. Ir tokiu organizacijų yra ne viena ir ne dvi!

Net į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad JAV kasmet reikia skelbti uždraustį knygų savaitę, kurios metu stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį i literatūros cenzūrą. Su lūdesiu žiūriu į šį žemėlapį, kur pažymėti knygų cenzūros atvejai Amerikoje, ir tikiuosi, kad tokių atvejų ten kasmet mažės.

K.Ž.G