Vasario mėnesį Švedijoj kiekvienais metais būna visuotinis knygų išpardavimas. Tai reiškia, jog kiekvienas knygynas gerokai sumažina kainas kai kurioms knygos.
Vasaros pabaigoje leidyklos nusprendžia, kurias knygas atidės išpardavimui, o vasario pabaigoje, iškart po atlyginimo dienos, prasideda beprotiškas knygų pirkimas. Išpardavimo metu surenkama nuo 6,5 iki 8,5% metinės apyvartos. Pavyzdžiui 2007 aisias buvo parduota knygų už 181 milijoną kronų. Kai kurie knygynai atsidaro vidurnaktį, tad pirmieji pirkėjai renkasi prie durų į ilgas eiles ir laukia, kada durys atsidarys. Pati esu tokioje eilėje stovėjusi, ir jausmas yra neapsakomas!
Išpardavimas 2009 viename mano mėgstamiausių knygynų
Keletą savaičių prieš išpardavimo pradžią į kiekvienus namus yra išsiunčiami knygų katalogai su gerokai sumažintomis kainomis. Ir nors pasižymiu norimas knygas, vistiek nuėjusi prisiperku kitų. Būtent per tokį išpardavimą esu įsigijusi tris Dostojevskio knygas už maždaug 12 litų, storą knygą apie gotikos meną, apie Švedijos istoriją, dar kažkurią I.Bergman knygą ir t.t. Su draugais nusprendėm, kad būtent per knygų išpardavimą pirktos knygos ilgiausiai užsiguli neskaitytos. Praėjusiais metais nusipirkau tikrai gerų knygų: I.McEwan “Šestadienis”, E.M.Forster “Kambarys su vaizdu” ir T.Mann “Budenbrokai”, tai nesigailėjau. Pažiūrėsim, kaip taip bus šiemet.
Kadangi ketvirtadienį kukulių bibliotekėlė labai praturtėjo leidyklos Nieko rimto (piešinukas viršuje -iš leidyklos puslapio) knygutėmis, tai mielos leidyklos merginos leido man pasirikti skirtukų, kurie tokie pat gražūs, kaip ir jų knygutės. Keletą išrikiavau čia:
O tada tos pačios mielos merginos patarė pasiimti dar du gražius skirtukus:
Nes kitoj pusėj – du skanūs Sigutės Ach receptai. Na, dar negaminau, bet tikiuosi, kad pagaminsiu ir kad skanūs :). Ir jūs papandykite!
Hmm. Tikiuos matot, kas parašyta, jei ką, perrašysiu raidelėm 🙂
Jau daug dienų keliauju po Aziją. Knygose (haiku poezja, po to knyga apie merginą iš Kinijos, o dabar- iš Japonijos), o ne iš tikrųjų. Nors… Kas tai yra iš “tikrųjų”, o kas yra netikra? Šitas klausimas, nori nenori, atsiranda galvoje po naujausios mano perskaitytos knygos.
Tokia šiek tiek užhipnotizuota jaučiuosi. Žinoma, galima buvo tai numatyti, juk skaičiau ne bet kokią knygą, o Haruki Murakami “Sputnik Sweetheart”. Labai nelengva intelektualizuoti tą jausmą ir skonį, kuris lydi “Sputnik Sweetheart”. Knyga “jautėsi” šitaip:
Mokytojas K yra įsimylėjęs Sumire, o ji savo ruožtu yra įsiurbta meilės tornado (pirmieji knygos sakiniai ) vyresnei paslaptingai, daug pasaulio mačiusiai Miu. Samire norėdama patikti Miu keičiasi: ji nustoja rašyti savuosius romanus, ji pradeda kitaip rengtis, kitaip elgtis. Visa jos egzistencija yra nukreipta santykių su Miu linkme,o tuose santykiuose Miu yra tarsi planeta, o Samire- palydovas.
Tačiau Miu yra patyrusi KAŽKĄ tokio, kas atėmė iš jos galimybę mylėti, ir tai dar labiau susilpnina Sumire ryšį su šiuo pasauliu. O kas atsitinka, jei mes nesame meilės traukos pririšti prie jo? Ar mes tiesiog dingstame be pėdsako? Išsisklaidome kaip dūmas?
Tai tik antroji Murakami knyga, kurią esu skaičiusi (neseniausiai pabaigiau jo “Norwegian Wood”), bet abiejose knygose moterys yra pasimetusios, sunkiai pritampančios prie šio pasaulio, kuris Murakami knygose yra tarsi išblukintas, tarsi lietas akvarele su minimaliu kiekiu pigmento.Veikėjai labai vieniši, tačiau tai nėra slegianti pilka vienatvė. Murakami tekste šitas pasaulis yra užburiančiai gražus, nostalgiškas ir liūdnas. Kai skaičiau “Norwegian Wood”, kai kurie man sakė jog ji nėra labai tipiška Murakami knyga, jog reikėjo pradėti nuo ko nors kito, nuo knygos, kurioje yra stebuklų. Taigi, “Sputnic Sweetheart” yra knyga su stebuklu, o man knygos su stebuklu labiausiai ir patinka.Man gražu, kad joje yra intarpų su sapnais, šiek tiek magiško mirguliavimo ir kerinčio liūdėjimo.
Bet vienas dalykas, kuris man niekaip neišėjo iš galvos, kai skaičiau. Labai dažnai jaučiau panašumą su J.Fowles “Magas”: Graikija, jaunas mokytojas, dingstančios moterys ir labai jau neryškios ribos tarp šito pasaulio ir sapnų. Nors būtų nekeista, kad Murakami taip ir planavo, juk jo knygose pilna nuorodų į vakarietišką literatūrą ir muziką.
Pirmi sakiniai: “In the spring of her twenty-second year, Sumire fell in love for the first time in her life. An intense love, a veritable tornado sweeping across the plains – flattening everything in its path, tossing things up in the air, ripping them to shreds, crushing them to bits…In short, a love of truly monumental proportions. The person she fell in love with happened to be 17 years older than Sumire. And was married. And, I should add, was a women. This was where it all began, and where it all ended. Almost.” ”
knyguziurkes.com 
