Esu baisiai laiminga, kad pavyko pabėgti į šiandien planuotą susitikimą su Karin Alvtegen. Man visada labai gaila, kad susitikimai vyksta tik vieną valandą – su vertimu grynos kalbos gaunasi vos pusvalandis koks :(. Likau labai patenkinta, autorė – labai šiltas ir mielas žmogus, beje, Astridos Lindgren giminaitė, Karin senelis – Astrid brolis. Autorė minėjo, kad būtent Astrid pavyzdys ją išmokė gyventi su šlove, neįsileisti jos į dušią.

Esu skaičius tik vieną iš penkių jos knygų – Gėdą, kuri man labai patiko ir tikrai padarė įspūdį. Tiesą sakant, sakyčiau, kad autorės pristatymas Lietuvoje, o gal ir pasaulyje man keistokas (tą pripažino ir susitikimo vedėjai), nes jos knygos pristatomos kaip detektyvai, o ir kai kurių leidimų formatai ir viršeliai tokie labai jau pramoginio stiliaus. Gėda man tikrai labiau primena psichologinį romaną. Toks keistas pristatinėjimas (kaip detektyvo ar savaitgalio skaitymėlio) irgi atgraso kai kuriuos skaitytojus, mėgstančius gilesnes knygas, tad jie Alvtegen dažniausiai atranda atsitiktinai (kaip ir aš).

Autorė pradėjo rašyti išgyvendama didelę depresiją ir panikos priepuolius po vyresniojo brolio žūties. Prieš tai prisipažino didelio poreikio rašyti nejautusi, baigus gimnaziją Stoholme dvylika metų dirbo rekvizitore teatre.

Jau baigta ir šeštoji knyga, kurios pagrindinė mintis yra, kaip vertėja išvertė – užsiciklinimas (kaip pasakytų U2 – stuck in the moment), nesugebėjimas pažvelgti toliau iš už savo rato, netolerancija. Knyga jau įvardijama kaip psichologinis romanas, nebe detektyvas, dėl to džiugu.

Ech, kokie trumpi būna tie susitikimai… O ir paskui reikia tiesiogine prasme bėgti namo 🙂

Giedrės dovanota knyga įgavo dar didesnę vertę 🙂 :

Tiesa, atvažiavus apie pusę septynių buvo labai daug žmonių, labai labai, eilė prie kasų. Stovėjimo aikštelė prigrūsta mašinų ir sniego kalnų. Išbėgant, žmonių jau nebebuvo labai prisigrūdę, todėl rekomenduočiau bandyt patekt vakare, aišku, jei taip įmanoma. Sėkmės visiems, kurie lankysis šeštadienį ir sekmadienį!

|Bėganti žiurkytė|