Yra knygų, kurias aš bijau skaityti. Pirmiausia atkrenta visi siaubo romanai, pavyzdžíui S.King. Na, “nelaiko man nervai”, nors tu ką. Tai pačiai kategorijai priklauso ir visokie kraupūs detektyvai, kur daug prievartos. Jei tokį vis dėlto skaitau (pavyzdžiui S.Larsson “Girl with a Dragon Tatoo”), tai po to bijau net kojas ant kilimo padėti. Man pradeda vaidentis, kad kažkas slampinėja aplink namus, žodžiu, prasideda tokia mažutėlė paranoja. Dėl jos kaltinu savo skaitymo stilių: dažniausiai labai įsitraukiu į knygą, įsijaučiu, labai aiškiai viską įsivaizduoju. Perskaičius kokią labai stipriai mane paveikusią knyga, porą dienų po to vaikštau it maišu trenkta.
Yra ir knygų, kurias žinau esant labai liūdnas, paliekančias labai stiprų įspūdį, tai ir jas bijau skaityti. Tokios knygoms jau nuo seno priklauso “Annes Frank dienoraštis” (apskritai negaliu skaityti apie holokaustą, labai baisu), W.Golding “Musių valdovas”. Pati naujausia knyga priklausanti šiai kategorijai yra Cormac McCarthy “Kelias” (yra išversta į lietuvių kalbą). Tai (anot skaičiusiųjų)labai niūrus, sukrečiantis ir slegiantis pasakojimas apie žemę po kažkokios neįvardinamos kataklizmos, kai dalis likusiųjų išgyvena užsiimdami kanibalizmu. Knygos centre- tėvas ir jo sūnus, bandantys išgyventi apokaliptiniame pasaulyje ir su savimi nešiojantys revolverį su paskutinėmis dviejomis kulkomis. Priešams arba sau. Internete radau šitą ištrauką. Vien ją paskaičius šiurpuliukai pradeda bėgioti.
Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
– Tik pasakyk man.
– Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
– Ne. Žinoma, kad ne.
– Net jei badausime.
– Mes jau dabar badaujame.
– Juk tu sakei, kad ne.
– Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
– Bet mes to nedarysime.
– Ne. Nedarysime.
– Kad ir kas nutiktų.
– Ne. Kad ir kas nutiktų.
– Nes mes – geri žmonės.
– Taip.
– Ir mes nešame ugnį.
– Ir mes nešame ugnį.
– Gerai.“
Visai neseniai pagal šitą knygą buvo pastatytas filmas. Pažiūrėjau filmo anonsą ir dar labiau apsisprendžiau, kad knyga, deja deja, ne man ir ne mano nervams (skundžíuosi tais savo nervais lyg būčiau “Puikybės ir prietarų” veikėjos Lizzy isteriškoji mama)
Apskritai, tai bijau skaityti distopijas, tiek dėl jose aprašytos slegiančios aplinkos, tiek dėl žmonių elgesio, kai nebelieka jokių moralės normų, kai kiekvienas kovoja tik už save, kai civilizacinis ir kultūrinis sluoksnis pasirodo esąs nenusakomai plonas.
Kita knyga, kurios nedrįstu paimti yra K.Hosseini “The Kite Runner”. Tiek gero apie ją esu girdėjusi, bet baisu skaityti.
Antra vertus, esu perskaičiusi tikrai liūdnų knygų, ir tikrai nesigailiu. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes kitaip taip ir būčiau neperskaičiusi I.McEwan “Atpirkimas”, K.Boye “Kallocaine”, S.Plath “Stiklo gaubtas” ir R.Yates “Nerimo dienos”.
Dar šiek tiek bijau skaityti kadaise jau perskaitytas ir labai pamėgtas knygas.
O kas jei tos knygos šiandien pasirodys man visai nebe tokios nuostabios?
Ir (tradicinis) klausimas 😉 :
Kokias knygas bijote skaityti? Kokių vengiate?
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
Nemėgstu aš vulgarių knygų, jos man kelia šleikštulį todėl vengiu tokias skaityti.
kzg, the Kite runner super knyga. Bet irgi bijau filma ziuret, nes ziauri labai. Apie kita is siots serijos parasysiu atskiru postu kada nors
Labai dažnai keliu sau klausimą, kokios knygos man patinka. Ir pažiūrėjus į savo perskaitytų knygų sąrašą, pastebiu, kad mane traukia “žiaurios, pilnos smurto, liūdnos, baisios, antihumaniškos” knygos. Nors pati gyvenime nesu linkusi į destruktyvų elgesį, bet jau padariau išvadą, kad tokių knygų skaitymas yra tam tikra sublimacija. Pvz. J. Saramago “Aklumas”, prievartavimo scena man “stovės akyse” iki gyvenimo galo, nu bet kaip man patiko ši knyga 🙂 “Dėdės Tomo trobelė”, kad ir žiauri, bet tuom ir patiko, kad parodė realybę. Čia paminėtą knygą “Kelias”, jau buvau parsinešusi iš bibliotekos namo, nespėjau perskaityti, tai imsiu vėl. “Prisukamas apelsinas” irgi nepati linksmiausia knyga. “Sudeginta gyva”, “Dykumų gėlė”, “Širšių fabrikas”..galėčiau vardinti ir vardinti. Mane tiesiog traukia tokios knygos, kur žmonės parodo savo tikruosiuos veidus, pradeda vadovautis instinktais,dingsta visos moralės, vertybės ir įsitikinimai. Galbūt ir baisu tai skaityt, naktimis po to sapnuoji, bet mintyse galvoji: “Gera knyga” 🙂
Dori, sutinku su tavim. Gal tokiose knygose lengviau atskleisti charakterius. Per ribines situacijas?
Aš tiesiog siaubingai pasipriešinsiu mainstream’ui, bet man Anne Frank dienoraštis visai nepatiko 😦 Aišku, jeigu skaitydama įsivaizduoju visą to meto ir holokausto siaubą, tai taip, įspūdis nemenkas, bet jeigu kalbėtumėme apie knygą kaip apie šiaip knygą, tai man kažkaip visai įspūdžio nepaliko…
AustejaL sutinku su tavimi, kai skaičiau ir man įspūdžio nebuvo, bet db atmintyje likusi tik idėjos kuri visgi liūdna, baisi. Man labiau patiko Simonas ir Ažuolai, Žmogus miršta vienas jeigu kalbant holokausto tema.
Šindlerio sąrašo nedrįstu imti į rankas. Neskaitau Žmogus kuris juokiasi, nes sakė, yra žiaurumų. Manau, kad Aklumo autorius perlenkė su prievartavimo scena, bet man rodos todėl, kad jis vyras rašytojas, ir sutinku, kad Kingas baisus, nes iš tiesų baisiausia kas gali nutikti ir ką galima sugalvoti, sugalvoja žmogus – pats baisiausias padaras žemėje.
Apskrittai nemėgstu nei tiesmuko siaubo, nei konkrečių žiaurumų aprašymu – man tai kvepia sadamazochizmu (lyg autorius masturbutoųsi mano akyse) – man priimtinas toks užslėptas aprašymas, kai užtenka kelių žodžių, užuominų, kaip Salymas iš Vidurnakčio vaikų sakė, “užmiršau kas atsitiko kalėjime, nes tai peržengia skausmo ir proto ribas”. Man tokio sakinio (atsiprašau – perfrazuotas) užtenka. Daugiau net neskaityčiau.
Beje iš tokių skaudžių knygų, paliečiančių mano širdies slaptas stygas, spaudžiančios ašaras, nes kažkodėl iki skausmo empatiškai suvokiamos ir išgyvenamos – tai Žemaitės Katrės istorija – aš taip ir matau ją besikankinakčią gimdant, o tos karovos bobos sėdi ir maždaug ko čia rėki??Ir ji nieko nieko pasaulyje nebeturi, viena viena, pasmerkta pasmerkta visiškai…ir tai tarsi norma, tarsi taip turi būti, po Katrės man lietuvių liaudies dainos “motule mano, kam mane atidavei” tampa kitaip suvokiamos.
kristina/Anafora apsizliubsiu dabar, kaip katres gaila pasidare. Ir moteru apskritai tokiose vienatves situacijose 😦
O ta knygą Cormac McCarthy “Kelias” tai labai gera beje. Apie žmones ten, ir apie žmogiškumą, verta paskaityti tikrai.
,,Kelias” labai noriu perskaityti, o Ana Frank… Gal kada nors, šiaip esu skaičiusi ištrauką, plius J. Miltinio dramos teatras pastatė puikų spektaklį, kurio gale nesusilaikiau ir apsiverkiau 😦
O šiaip visos žiaurios knygos man patinka. King’as, ,,Bėgantis paskui aitvarą”, ,,Sudeginta gyva”,dar keletas žiaurių, tačaiu tikrų įdomių knygų. Patinka man liūdnos pabaigos, įvykiai, rodantys gyvenimo žiaurumą.. Seniau dievinau siaubo filmus, bet pradėjau pernelyg jautriai reaguoti, tai apsiriboju knygomis 🙂
daug kas sako, kad esu trupu. keista, nes man patinka žiaurios knygos, žiaurūs filmai. Kad ir tas pats ,,pjūklas”- ramiai aš jį galėčiau žiūrėti kad ir kasdien. va, ,,skambutis” (beje, knygos puikios) ir kiti panašūs siaubą man labai įvaro, o ten kur atvirai pjausto.. nelieka to baisumo. taigi, net realybė kitokia. skaityti, žiūrėti per tv galiu,bet realiai kraujo nelabai galiu pakęsti- per genus persidavė kraujo baimė. Ir nesu aš gyvenime žiauri- kaip tik labai sugyvenama, bet man reikia tokių knygų kaip oro, nes jos būna geros ir įdomios. kažkam reikia knygų vien apie meilę, o man reikia žiaurumo.