Tai, kas svarbiausia

Giffin_tarp dvieju sirdziu_.indd

Paskaičiau pirmą knygos puslapį ir kažkaip užsikabinau, nes pagavo nuotaika. Tas pirmas puslapis tikriausiai buvo geriausias visoje knygoje, bet kadangi knyga yra turn pager, tai kažkaip verčiau verčiau tuos puslapius ir perskaičiau. Prisipažinsiu, suveikė smalsumas, kaip autorė išvynios siužetą, nors realiai, tai pažiūri į knygos ir viskas aišku. Kokia nepaslaptinga knyga!

Juokinga, kad aš pradėjau skaityti ne nuo knygos pavadinimo, o nuo pirmo puslapio, taip to pavadinimo, galima sakyti, iki įrašo į blogą normaliai ir neperskaičiau, net kai reikėjo internete susirasti knygos viršelį, įvedžiau autorės pavardę ir “Tai, kas”, nes niekaip negalėjau prisiminti, kas tas “Tai, kas”. Labai jau neryškus tas pavadinimas ant viršelio, nenuostabu, kad autorės pavardę atsiminiau, o pavadinimo – ne.

Dar skaičiau todėl, kad knygos tema yra labai tikroviška ir gyvenimiška, ir viskuo aš ten patikėjau, viskas gerai, tik man pats rašymo stilius  nelabai. Na, jau ne kartą esu minėjus, kaip mane nervuoja, kai viskas labai detaliai aprašoma, t.y., kai parašoma, kokį konkrečiai žurnalą skaito, kokia konkrečiai mašinos markė ir t.t. Negaliu pakęst, bet Emily Griffin tai nė motais ir kabutės, apipavidalinančios kažkokį konkretų daiktą tik švyti tekste.

Ir šiaip man per daug žodžių. Personažai tiesiog kalbasi, paprastas dialogas, per kurį šokuotum akim, bet autorė po kiekvieno veikėjo pasisakymo dar pasakoja ilgėliausiais sakiniais, kaip veikėjas purto dulkes nuo “xxx” ženklo švarkelio, kurį vilkint prieš dešimt mėnesių šeimos augintinė bėgo per pievą ir įsidūrė į leteną (čia neprimkit už gryną pinigą, čia jau mano vaizduotė). Man per daug tokių nereikšmingų žodžių ir faktų. Mažiau man yra geriau.

Štai tokia tik knygos problema mano akimis. Plepesių knyga. Na, ir žinoma, nereiktų knygos pavadinimu išsiduoti knygos pabaigos, nors, tikiu, kas kam svarbiausia yra labai ginčitynas dalykas. O šiaip viskas ten gerai – turtingų Amerikos priemesčio žmonų gyvenimas. Aišku, ne Richard Yates “Revolutionary Road”, tikrai ne.

Amerikietiškosios svajonės žlugimas

Richard Yates 1929–1992

Rašytojo R.Yates namuose, virš jo  stalo ant sienos buvo priklijuota Alai Stevenson citata:

Americans have always assumed, subconsciously, that every problem can be solved; that every story has a happy ending”. (Amerikiečiai visada nesąmoningai manė, kad kiekviena problema turi sprendimą, kad kiekviena istorija turi laimingą pabaigą”.

Būtent tos laimingos pabaigos taip ir neteko pajusti nei pačiam R.Yates, kurio gyvenimas nesusiklostė ( kelios nenusisekusios santuokos, neišpopuliarėjusios knygos) nei jo knygų herojams.

Tiek  April ir Frank iš “Revolutionary Road”, tiek seserys Grimes iš “Easter Parade” yra tarsi uždaryti savo nelaiminguose likimuose. Ir nei ju svajonės, nei ambicijos nesugeba nubrėžti bent kiek lamingesnės pabaigos.

R.Yates kone metodiskai sutriuškina kiekvieną savo herojų santuoką, kiekvieną bandymą siekti “ir jie gyveno ilgai ir laimingai” santykių be pasigailėjimo sunaikina, parodydamas, jog tai tebuvo tik fasadas, tik lukštas be branduolio. Tik priemonė pasiekti statuso vidutiniojoje ar aukštesnėje vidutiniojoje klasėje.

Jo herojai demonstruoja gražų ir išsvajotą gyvenimą su gražiais vaikais, gražiais namais, kokteiliais ir intelektualiais pokalbiais. Bet kai svečiai išeina iš knygos herojų namų, R .Yates be jokiu pagražinimų, be jokiu skrupulų parodo tą miegamuosiuose sudėtą nerimą ir ten suslėptas prarastas iliuzijas.

Taip buvo mano jau seniau skaitytoje (ir labiausiai žinomoje R.Yates knygoje “Revolutonary Road” (lietuviškas vertimas- “Nerimo dienos”)), ir taip yra ka tik perskaitytoje “Easter Parade”, kurioje pasakojama seserų Grimes istorija.

Jau pačiu pirmu sakiniu  “Neither of the Grimes sisters would have a happy life, and looking back it always seemed that the trouble began with their parents’ divorce” R.Yates tarsi nubrėžia knygos emocinę geografiją: nebus čia “feel-good” istorijos, pakyletų vilčių. Teks tenkintis priemiestinio realizmo klaustrofobija ir seserų Sarah ir Emily destruktyviais pasirinkimais.

Jau minėjau, kad R.Yates iliuzijas dėl gražaus gyvenimo naikina metodiškai. Nors seseys labai skirtingos, nors jos renkasi kardinaliai skirtingus dalykus (Sarah anksti išteka už pirmojo vyro,su kuriuo turi rimųu santykiu, susilaukia vaiku, O Emily gyvenimą sudaro daugybė trumpesnių ar ilgesnių santykių su ištisa skirtingų vyrų portretų galerija), R.Yates nei vienai iš jų neleidžia būti laimingai, tarsi sakydamas, jog nesvarbu, ką tu renkiesi, nesvarbu, kokias ambicijas tu turi, tavo likimas yra apspręstas.

Būtent tas neišvengiamybes jausmas ir sukuria tą anxiety (nerimą), kuriuo alsuoja R.Yates pasakojimas.

R.Yates kalba elegantiška, neperkrauta, o knygos struktūra kone nepriekaištinga. Nėra čia nieko, ka būtų galima išbraukti ar išimti, visi žodžiai turi savo paskirtį, visi įvykiai veda ten, kur autorius yra numatęs.

April ir Frank Wheeler iš "Revolutionary Road" ekranizacijos. Viskas ne taip gražu kaip atrodo

“Easter Parade” kaip ir “Revolutionary Road” yra jausmingo realizmo knygos, kurių veikėjai nėra nei labai įdomūs ne labai charizmatiški žmonės. Jie yra tiesiog žmogiški, su visais savo trūkumais su visomis problemomis.

O R.Yates skvarbiai ir detaliai sugeba aprašyti tų nelaimingų žmonių likimus. Jokio “feel good” R.Yates knygose nėra. Nėra užuominų, kaip siekti pasisekimo, kaip kopti siekti aukštesnio statuso visuomėnėje. Nėra nė patarimo žiūrėti į gyvenimą iš šviesesnės pusės, nėra pasiūlymo ” When life gives you lemons, make lemonade“.

R.Yates iš periferijos į dėmėsio centrą įkelia paprastų žmonių gyvenimus, jų nepagražina, o atvirkščiai- padaro negailestingą jų likimų autopsiją.

K.Ž.G

Baisios ir liūdnos knygos

Yra knygų, kurias aš bijau skaityti. Pirmiausia atkrenta visi siaubo romanai, pavyzdžíui S.King. Na, “nelaiko man nervai”, nors tu ką.  Tai pačiai kategorijai priklauso ir visokie kraupūs detektyvai, kur daug prievartos. Jei tokį vis dėlto skaitau (pavyzdžiui S.Larsson “Girl with a Dragon Tatoo”), tai po to bijau net kojas ant kilimo padėti. Man pradeda vaidentis, kad kažkas slampinėja aplink namus, žodžiu, prasideda tokia mažutėlė paranoja. Dėl jos kaltinu savo skaitymo stilių: dažniausiai labai įsitraukiu į knygą, įsijaučiu, labai aiškiai viską įsivaizduoju. Perskaičius kokią labai stipriai mane paveikusią knyga, porą dienų po to vaikštau it maišu trenkta.

Yra ir knygų, kurias žinau esant labai liūdnas, paliekančias labai stiprų įspūdį, tai ir jas bijau skaityti. Tokios knygoms jau nuo seno priklauso “Annes Frank dienoraštis” (apskritai negaliu skaityti apie holokaustą, labai baisu), W.Golding “Musių valdovas”. Pati naujausia knyga priklausanti šiai kategorijai yra Cormac McCarthy “Kelias” (yra išversta į lietuvių kalbą). Tai (anot skaičiusiųjų)labai niūrus, sukrečiantis ir slegiantis pasakojimas apie žemę po kažkokios neįvardinamos kataklizmos, kai dalis likusiųjų išgyvena užsiimdami kanibalizmu. Knygos centre- tėvas ir jo sūnus, bandantys išgyventi apokaliptiniame pasaulyje ir su savimi nešiojantys revolverį su paskutinėmis dviejomis kulkomis. Priešams arba sau.  Internete radau šitą ištrauką. Vien ją paskaičius šiurpuliukai pradeda bėgioti.

Cormac McCarthy "Kelias"
Cormac McCarthy "Kelias"

Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
–    Tik pasakyk man.
–    Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
–    Ne. Žinoma, kad ne.
–    Net jei badausime.
–    Mes jau dabar badaujame.

–    Juk tu sakei, kad ne.
–    Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
–    Bet mes to nedarysime.
–    Ne. Nedarysime.
–    Kad ir kas nutiktų.

–    Ne. Kad ir kas nutiktų.

–    Nes mes – geri žmonės.

–    Taip.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Gerai.“

Visai neseniai pagal šitą knygą buvo pastatytas filmas. Pažiūrėjau filmo anonsą ir dar labiau apsisprendžiau, kad knyga, deja deja, ne man ir ne mano nervams (skundžíuosi tais savo nervais lyg būčiau “Puikybės ir prietarų” veikėjos Lizzy isteriškoji mama)

Apskritai, tai bijau skaityti distopijas, tiek dėl jose aprašytos slegiančios aplinkos, tiek dėl žmonių elgesio, kai nebelieka jokių moralės normų, kai kiekvienas kovoja tik už save, kai civilizacinis ir kultūrinis sluoksnis pasirodo esąs nenusakomai plonas.

Kita knyga, kurios nedrįstu paimti yra K.Hosseini “The Kite Runner”. Tiek gero apie ją esu girdėjusi, bet baisu skaityti.

Antra vertus, esu perskaičiusi tikrai liūdnų knygų, ir tikrai nesigailiu. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes kitaip taip ir būčiau neperskaičiusi I.McEwan “Atpirkimas”, K.Boye “Kallocaine”, S.Plath “Stiklo gaubtas” ir  R.Yates “Nerimo dienos”.

Dar šiek tiek bijau skaityti kadaise jau perskaitytas ir labai pamėgtas knygas.

O kas jei tos knygos šiandien pasirodys man visai nebe tokios nuostabios?

Ir (tradicinis) klausimas 😉 :

Kokias knygas bijote skaityti? Kokių vengiate?

Anne Frank dienoraštis
K.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

K.Ž.G