Mano knygos stovi eilėse ir kantriai laukia, kada bus paimtos ir perskaitytos. Ta eilė yra viena iš priežaščių, kodėl mėgstu turėti savo knygą – dėl to tiek daug jų perku, ir dabar jau grūste grūdu į pergrūstas lentynas. Nemėgstu skolintų knygų (nors mano piniginė jas dievina), nes jos suardo mano šventą knygų eilę; jas reikia greitai perskaityti ir grąžinti, nes, neduok die, pamirši grąžint, apliesi kompotu, sugrauš skaitymo manjakė žiurkė, apkakos papūgėlė ir t.t. Tos knygos eilėje stumdosi kaip bobutės turguje arba trolike, ir man priėjus prie lentynos rėkia nesavu balsu: „Aš! Aš! Aš! Mane! Maneee!“
Aš nežinau, kaip aš išsirenku knygą, kurią skaitysiu. Jei neturiu skolintų knygų, tai atsistoju prie lentynos ir klaidžioju nuo vienos prie kitos ir ta, kurią išsirenku dar nebūtinai bus perkaityta. Šviežiai iš knygyno nupirkta knyga gali būti pradėta skaityti mašinų stovėjimo aikštelėje prie knygyno arba pačiam knygyne, bet gali būti padėta, t.y. įgrūsta į lentyną, ir piktai burbėdama atsidurti privalomo per pensiją perskaityti sąrašo gale.
“Marijos knygą” nusipirkau Vilniaus knygų mugėj ir kažkaip pačiai sau netikėtai ją ten pat atidaviau savo draugei Renatėlei paskaityti. Taigi išslydo ji iš mano rankų ir ilgam, nes tik dabar po metų ar gal dviejų sugrįžo pas šeimininkę. Renatėlė pakomentavo, kad iš pradžių buvo įdomu skaityt,o paskui jau nebelabai, tai pradėjau skaityt nelabai motyvuota.
Knygoje pasakojama Jėzaus motinos, Marijos iš Nazareto, istorija, tad tiek pradžią, tiek pabaigą skaitytojas kaip ir žino iš anksto. Iš tikrųjų knygos pradžia labai intriguojanti- netekėjusi paauglė Marija pastoja (tikrai ne iš šventosios dvasios), ir sukurpia „šventą“ istoriją, kad išgelbėtų save ir savo kūdikį. Savo dienoraščiuose, kuriuos mes ir skaitome, pašėlus paauglė lieja savo jausmus ir mintis, kurios konservatyviau nusiteikusį skaitytoją tikriausiai ganėtinai šokiruoja :), dėl to toks post’o pavadinimas :). Skaitydama knygą visą laiką galvojau, kaip tokią „erezišką“ knygą apskritai išleido, įdomu, ar ji išleista katalikiškoje Lenkijoje, nes savo „ereziškumu“ tikrai prilygsta ir pranoksta Dan Brown knygas. Ši knyga – tai tikrai nebloga logiška svarbių įvykių, ant kurių išaugo viena didžiausių pasaulio religijų interpretacija.
Knyga labai moteriškai šilta, nuosekli, neišlaužta, tokia „feministinė“ gerąja prasme. Būti tokia moterim, kokia buvo Marija, tikrai nebuvo lengva ne tik tais laikais, bet ir dabartiniais. Marija – išsilavinus, bet net negali to viešai rodyti, kad neužsitrauktų fariziejų ir kitų fanatikų keršto; ji gudri, net pati tai pripažįsta ir sako, kad turi tokia būt, kad išgelbėtų save ir savo šeimą; ji užsispyrus, tvirta, atsidavus; ji aistringa ir visai nedorovinga ;); ji – pavydžiai mylinti motina; ji gailestinga visiems atstumtiesiems; ji ginčijasi su dievu, jo nekenčia, nesupranta, juo netiki ir… jam atleidžia… Ji – tokia tikra ir žemiška moteris, kuri išaugino ir išauklėjo pasaulį pakeitusį žmogų.
Aš skaitau važiuodama į darbą, skaitau važiuodama namo. Mano darbovietė – ne tame pačiame mieste, kur aš gyvenu. Tiesa, kelias neilgas, o kelionė tikrai pakankamai patogi. Ypač jei palyginčiau su savo kelionėmis iš standartinio miesto miegamojo rajono į gimnaziją miesto centre kiekvieną rytą pilnuose autobusuose.
Geltonuosiuose "Ikarus" autobusuose, oi, kaip nedaug knygų perskatyta!
Iki šiol puikiai pamenu visus piktus dėdžius ir burbančias tetules, kuriems užkliūdavo mūsų kuprinių dydis, mūsų kvatojimas, istorijos datų kartojimas ir namų darbų aptarimas. Kartais išgirsdavom, kad nėra čia ko autobusu važinėtis į mokyklą, reikia eiti į mokyklą savo rajone, nėra čia ko vietos autobuse užimti. Ir kokia laimė būdavo, jei atsirasdavo laisva vietelė! Tada viena mūsų atsisėsdavo, o likusios sudėdavo jai savo sunkiąsias kuprines ant kelių.
Kaip darosi labai aišku iš aprašymo- ta kelionė į gimnaziją buvo žiauriai nepalanki skaitymui. Grįžtant namo prieš prasidedant piko valandoms dar galėjai išsitraukti knygą, bet ryte tai būdavo neįmanoma.
Šiandien kaip tik prisiminiau tas mūsų keliones. Prisiminiau, nes pagalvojau, kaip lengva skaityti mano kelionės i darbą metu. Iš pradžių- 15 minučių šiltame autobuse, kur visada yra vietos atsisėsti, kur langai nėra apšarmoję ir nereikia juose pratrinti mažo langelio, kad žinotum, kada reikės išlipti. Po to- persėdu į traukinį ir skaitau maždaug 25 minutes. Taigi, per dieną susidaro visa valanda skaitymui (jei koks kolega neatsisėda šalia, ar koks studentas nepradeda kamantinėt, ar jau ištaisiau egzaminą).
Labai smagu, kad daug kas skaito kelionėje. Traukinyje beveik visada netoliese sėdi bibliotekininkė ir iš medžiaginio maišelio su Göteborg’o knygų mugės emblema traukia savo knygas. Šiandien netoliese sėdėjo kokia 16metė mergina ir skaitė “Twilight”. O autobuse vyras, sėdėjęs priešais, skaitė S.Larsson “Men who hate women”.
Skaitantieji kelionėje nesikalba. Tai būtų tarsi maža nuodemė trukdyti kitą skaitytoją- na, tiesiai to niekas nesako, bet yra tokia nerašyta taisyklė. Bet yra viena išimtis! Kai susitinka du skaitytojai ir jie skaito tą pačią knygą. Pirmasis, tai pastebėjęs, pasuka savąją knyga taip, kad antrasis pamatytų. Ir tada abu vienas kitam nežymiai nusišypso. Knygos riša žmones. Nors ir trumpai sekundei rytiniame traukinyje.
Ateinančią vasarą mano darbovietė persikels į tą patį miestą, kur gyvenu aš, tad nebeteks man į darbą važiuoti traukiniais, ir skaitymas keliaujant į darbą gerokai sutrumpės. Pasiilgsiu to jausmo, kai įlipi į traukinį ir rankinėje makaluoji ranka, kad atrastum knygą. Pasiilgsiu bibliotekininkės su medžiaginiu maišeliu ir garso, sklindančio nuo traukinio bėgių, kai verti puslapį po puslapio ir bandai suspėti perskaityti puslapį prieš traukiniui sustojant stotyje.
knyguziurkes.com 