Bėgūnai

tokarczuk-begunai-erdvinis_1556633161-99291cb2e232d754db2e8c7019b625ad.jpg

Šią knygą į rankas paėmiau kiek išėjo neutraliai nusiteikusi. Žinoma, kažkokie lūkesčiai buvo, bet labai atsargūs, nes su Bookerio premijos knyga gali visaip nutikti, galibūt, kad visai nesuprasiu, už ką premija įteikta. Ir knygos pradžia kiek nugąsdino, nes beveik tikėjaus romano – o čia lyg ir apsakymai, lyg ir miniatiūros – pasimečiau. Tada ėjau ieškoti siūl galo (nesamo tikriausiai) ir paskaičiau interviu su autore, kur ji sako taip:

– Kadaise sakėte, kad jūsų sąmonė epizodinė, todėl apsakymas – natūraliausia literatūros forma. Kas toji „epizodinė sąmonė“?

Ir tada knygą pradėjau skaityti visai kitomis akimis (bitės). Tik tai nereiškia, kad dėl kitokio skaitymo lengviau ją suprasti ar tuo labiau aprašyti.

– Kalbėjimo būdas „Bėgūnuose“ man atrodo tikroviškas. Taip atrodo pasaulis: jis susideda iš pavienių pastebėjimų. Iš tarpusavyje nesusijusių dalykų. Panašus į šiuolaikinio judraus žmogaus gyvenimą. Jam pavaizduoti tinkamiausia fragmentiška, nervinga, trūkinėjanti forma. Pasitikiu skaitytoju. Manau, jis panašus į mane. Ir greitas.

Su “Bėgūnais” dabar gyvenu nuolat, nors jau pora knygų po jų perskaityta. Tie bėgūnai bėga iš paskos -visokios istorijų dalelės, nuotrupos ir keisčiausios istorijos, pvz., apie tai kaip jaučiasi butas, kai šeimininkas iškeliauja.

“Butas nesupranta, kas atsitiko. Butui atrodo, kad savininkas numirė. Nuo to laiko, kai trinktelėjo durys ir raktas brakštelėjo spynoje, visi garsai atskinda čionai prislopinti, netekę atspalvių ir briaunų, tarsi būtų kokios išblukusios dėmės.”

…arba kaip pervargusi moteris užsimiršta / ilsisi (?) važinėdama pirmyn atgal metro. Arba vyras pameta žmoną, o gal ne, žmona pameta vyrą? Ir noro išlaikyti kūną nesugedusį beprotystė – kaip bandymas apgauti laiką ir prasitęsti kelionę. O ir pati kelionė kaip paralelinė visata – juk taip būna, kai iškeliauji – visi pasiliekantieji lieka toje realybėje ir toje paralelėje, o tu jau visai kitoje. Ir staiga išvažiavusieji ir likusieji nebesusišneka, o ir kaip galėtų, juk keliaujantysis kaip ta Šredingerio katė – tuo pačiu metu ir yra, ir jau nebe.

Oro uostai, traukiniai, vaikščiotojai ir trepsėtojai blaškosi mintyse, o kai sugauni, kad jie iš “Bėgūnų” – vis iš naujo nustembi – ir vėl iš ten.

Tikrai ne masinio skaitymo knyga, bet aš jau turiu galvoje keletą knygų žiurkių, kurioms, žinau, patiks. Kad ir kaip keistai gali atrodyti, labai tinka atostogoms, nes atostogos – judėjimo metas.

Ištrauka.

My Sister, the Serial Killer

Hmm… Mmm… Kartais tikrai sunku suprasti komisijas, renkančias įvairių premijų knygas nugalėtojas. My Sister, the Serial Killer tiek šmėžavo įvairiuose sąrašuose, kad nusprendžiau išbandyti.

Nesakau, kad knyga nieko gero, vien dėl egzotikos visai įdomu ją paskaityt, bet kad būtų kažkas labai wow, na, tikrai ne. Kažko man joje trūksta, sunku net sugalvoti ko – druskos gal? Gal išbaigtumo, o gal gilumo (knyga tik 4 valandos klausymo – pusė vidutinės knygos apimties). Sutikčiau, kad egzotiška, bet jei skaitytoja skaičius Chimamanda Ngozi Adichie, tai panaši Nigerijos egzotika jau nebe naujiena.

Pagrindinis knygos akcentas yra seserys rimtoji Korede ir atsipūtus gražuolė Ayoola, po kurios kojomis vyrai krenta kaip lapai – tiesiogine žodžio prasme plius dar lapai kruvini, nes gražuolė nelabai valdos ir savo gerbėjus papjauna iš tėvo paveldėtu peiliu. O paskui skambina rimtajai seseriai, dievagojasi, kad tai buvus savigyna ir maldauja seserį gelbėt (pvz., iššveist kruviną vonią). Dabar tenka įsijungti nigerietišką pasaulio supratimą, kur šeima, klanas, giminė yra svarbiausias dalykas pasaulyje – tada gal papraščiau suvokti, kodėl sesuo visada atskuba žudikei į pagalbą. Net tada, kai Ayoola nusprendžia nukabinti Korede simpatiją, kolegą gydytoją. Paliksiu truputį intrigos.

Tai toks knygos įdomumas – pagal pavadinimą turėtų būt koks trileris, o iš tikrųjų tai psihologinė seserų drama. Gal ir ok, neapsisprendžiu. Autorė dar labai jaunutė, manau, bus dar gerų knygų.

Atskirai kartu

Image result for atskirai kartu

Skaičiau aš “Atskirai kartu” ir galvojau, kaip čia taip sugalvojau prašauti su šita knyga. Tokias knygas paskutiniu metu vadinu “tralialiuškomis” – kas reiškia, kad autorius daug plepa, bet mažai pasako. Bet va, susigundžiau, tai skaitau, labiausiai iš noro pasitvirtinti, ar viskas bus taip, kaip pradėjus skaityti aišku, kad bus, o gal autorė ims ir nustebins kokiu netikėtu posūkiu (o aš liksiu nesužinojusi). Nenustebino, vienu žodžiu, tai jei turite fantazijos, kas gali atsitikti niekada nesusitinkantiems kambariokams, tai, jūs teisi, taip ir atsitiks.

O dabar pasakysiu keletą gerų dalykų apie knygą, nes jei jau skaičiau, tai, matyt, kad buvo. Pirma, galėtų būti puiki romantinė komedija (tikriausiai ir bus, neabejoju, kad kinostudijos, jei dar nepagriebė, tai tikrai pasigriebs) – prisipažįstu, kad atsipalaidavimui mielai žiūrėčiau ir net gal pabliaučiau kurioj nors vietoj.

Antra, kad ir nelabai giliai, bet knyga užgriebia smurto artimoje aplinkoje temą. Ir užgriebia subtiliai – smurtas gali būti ne tik fizinis, bet ir psichologinis, kai auka net nelabai suvokia, kad prieš ją smurtaujama. Šitą liniją labai užskaitau, nes gražiai parodo, kaip su tokiais reikalais reikia tvarkytis, kaip reikia nuo to pasveikti ir t.t.

Trečia, pagrindinė veikėja Tifė kažkokia, kad ir cukruotai, bet simpatiška gerietė – kartais norisi ir apie tokius paskaityti, ir bent jau knygoje pabūti su rožiniais akiniais. Žodžiu,  knyga yra puikus tralialiuškinių knygų pavyzdys, skaitykite mėgaudamosi atostogomis.

The Mother-in-Law / Anyta

Anyta - Sally Hepworth

Norėjau kažko paprasto, atsargiai pradėjau klausyti šios knygos per daug nieko nesitikėdama, dar net akis pavartydama dėl knygos pavadinimo (“Uošvienė” aka anyta, na, žemaičiuos tokio žodžio kaip “anyta” neišgirsit), o aptikau visai neblogą trilerį. Tokį page turner, kad klausyti net erzino, nes atrodė, kad knygą tikrai skaityčiau daug greičiau, tad klausiau kiekvieną laisvą minutę.

Be “puslapius” vejančios intrigos – kas gi atsitiko – labiausiai man patiko knygos veikėjai – vienos šeimos nariai. Patiko, kad autorė nepasilengvino sau gyvenimo su pikta anyta ir gerute sūnaus žmona arba atvirkščiai. Net galima pasakyti, kad visi veikėjai tokie kaip ir visai ne blogiečiai, bet vis tiek kažkas bloga nutinka, o ir motyvų lyg ir vienas, ir kitas išlenda tai vienam, tai kitam veikėjui, taip kad teisingumo svarsyklės svyruoja pirmyn atgal – grynas malonumas.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the mother in law book“

 

Nieko daugiau ir nepasakosiu, pabaiga gal ir ne tobula, bet visos knygos malonumas ir pabaigą atpirko – per daug nesikabinėsiu. Jei pakliūs į rankas, paskaityk. Truputis atgaivos nuo moterų traukiniuose, languose, rūkuose ir kituose objektuse.

 

Nemirtingieji

Image result for nemirtingieji chloe benjamin

Visai netikėtai apturėjau malonų skaitymą. Knyga nuolatos šmėžavo visokiuose geriausiuose sąrašuose ir -ukuose, neprisimenu, kodėl vis nesusigundžiau jos perklausyti audible, gal paskaičiau kokių nekokių komentarų? Iš štai po ranka papuolė (leidykla davė – jokių stebuklingų papuolimų nebuvo), pradėjau skaityt ir skaniai suskaičiau.

Nesinori pradėt neigiamai, bet kažkas vis kirba galvoj sudėlioti, kodėl ši knyga yra tikrai gera, bet nėra labai labai gera. Goodreads dėti tris gerokai per maža, o iki keturių kažko trūksta – kol parašysiu, gal sugalvosiu tą vertinimą. Truputį kliuvo vertimas, kur ne kur darėsi ištęsta ar nuobodoka, gal kai kurie charakterių posūkiai atrodė lyg atsiradę iš niekur (kai pasijauti lyg kažkuriuos puslapius būtum pramiegojus), ir šiaip vietom gal autorė persisengė norėdama viską sukišt į vieną knygą, bet šiaip “Nemirtingieji” papuolė tarp tų, kurios būna tampomos rankinuke, nes gal turėsiu bent dešimt minučių kažkur paskaityti – o tai jau yra rodiklis. Buvo smalsu, vedė intriga, skaitėsi lengvai ir greitai.

Istorija? Keturi vaikai – broliai ir seserys – sugalvoja nueiti pas aiškiaregę sužinoti savo mirties datos. Sužinoti likimo kvailiukai eina po vieną ir, žinoma, yra siaubingai nugąsdinami jiems pasakytų datų. O tos datos jų atmintyje įsirašo aukso raidėm, kurių nei “atmatysi”, nei pamirši girdėjęs. Ar žmogus gali užsiprogramuoti gyventi iki? O gal aiškiaregė tikrai kažką “mato”? Ar tikrai esi savo likimo kalvis, ar kažkas kitas nukala likimo takelį? Ar toks “žinojimas” daro įtaką gyvenimo pasirinkimams?

Sako, skaitytojams patinka knygos, kuriose jie kažką randa savo. Na, tai man vaikystėj kaime puseserė irgi kažkaip matematiškai “išbūrė” mirties metus. Paskui išsigandus ramino, nes pradėjau bliauti kaip reikalas – stebuklingos formulės rezultatas man visai nepatiko. Ar atsimenu tą skaičių? Aišku, kad atsimenu! Ir negaliu pamiršt! O pusseserė garantuotai viską seniai pamiršo, net patį būrimo faktą ir stebuklingą formulę, kaip ir visus kitus vaikystės reikalus, kuriuos jai pasakoju, o ji kvatojas ir netiki, kad taip buvo. Žodžiu, nėr teisybės šiam pasauly – visada pamiršti visai ne tą, ką reikia.

Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą

Image result for smiltės ir vėjaus kelione

Koks gražus dailininkės Urtės Kraniauskaitės viršelis! Būtent jis ir patraukė mano dėmesį. Labai gražus.

Ginos Viliūnės knyga apie ruonius ir grožinė, ir pažintinė. Sakyčiau, kaip pažintinė man ji patiko labiau nei kaip grožinė. Grožinei kažko pritrūko – gal vientisumo, gal nuoseklumo. Truputį mane erzino kaip sudėlioti veikėjų charakteriai ir motyvai – pvz., truputį paspoilinsiu – ruonių šeimynėlė – mama ir du ruoniukai – iš muziejaus paleidžiami į laisvę. Vietoj to, kad mama ruonė prižiūrėtų niekada laisvėje nebuvusius vaikus – ji plaukia nesidairydama į savo gimtąją salą. Nelabai mamiškas elgesys. Na, savaime suprantama, kad vaikai užsižiopso ir pasimeta (ir čia prasideda nuotykiai). Kaip ir nebloga tema su vaikais padiskutuoti, bet jei paklaus: “O kodėl mama nepalaukė, kodėl neprižiūrėjo savo vaikų?”

Kaip pažintinė knygutė – įdomi – daug faktų apie ruonius, yra žemėlapis, kuriame galima sekti ruoniukų kelionę, informacijos apie ruonių gydymo vietas, gražios iliustracijos, tad nekreipiant dėmesio į man užkliuvusius dalykus, bus geras skaitinys 4-6 metų pupuliukams, kam skaito mamos ir tėčiai, ir 6-9 pupuliams, kurie skaito patys.

Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Image result for nustokim krupcioti

Knygą perskaičiau vienu prisėdimu – kaip kokį trilerį – kai tiesiog negali sustoti. Pačiai keista buvo. Dar keistesnis jausmas apėmė, kad ši knyga yra labiausiai patriotinė iš visų, kiek esu skaičius. Tikrai po jokios knygos, strapsnio ar dar kokio skaitymo nesijaučiau tokio pasididžiavimo savo valstybe ir jos vadove (dažnesnis būna svetimos gėdos jausmas dėl vadovų nekompetencijos ir nusišnekėjimų). Dėl to perskaičius sąmoningai norėjau padaryti pertrauką tarp knygos ir apžvalgos, kad truputį nusistovėtų emocijos ir apžvalga netaptų šlovinanti (vis dėlto knygos autorė yra Prezidentei artimos aplinkos žmogus, tad negali sakyti, kad visiškai nešališka).

Labiausiai, žinoma, intrigavo visos tos pilkos istorijos vietos, kai Prezidentė nepaaiškindavo, rodos, tokių visiškai neįmanomų sprendimų – atsimenu, kaip sutrikusi jaučiausi, kai nebuvo priimtas Obamos kvietimas ir t.t. Nuolatos kirbėjo jausmas – “kas ten vyksta, ko pasakyti negali prezidentė, negi suklydo darydama sprendimą?” Tos vietos surašytos ir paaiškintos, o neįmanomi sprendimai, atsiskleidžia kitoje šviesoje.

Skaitydama matau Prezidentę, moterį, apspistą šakalų ir hienų ir laukiančių tos klaidos, kuria galėtų pasinaudoti nustumdami ją į šalikelę. Man yra nesuvokiama, kiek stiprybės ir tvirtumo turi turėti žmogus, kad šitiek atstovėtų. Net tada, kai artimiausias ratas nepalaiko ir bando įtikinti kitaip. Daiva Ulbinaitė labai pabrėžia aštrią Prezidentės intuiciją, susitelkimą ir bekompromisį naudos Lietuvai siekimą.

Ir atmetu visokiausius visų priekaištus apie šaltumą, griežtumą ir visokias kitas tralialiuškas. Ar daugiau jausmų reikalaujama dėl prezidentės lyties? Didesnis populiarumas dėl nubrauktos fake ašaros? Neturime teisės prašyti ir kietumo, ir švelnumo, ir kad visiems mums įtiktų ir patiktų. Sunkiais momentais, žinia, visada padeda humoras: “Aš iki šiol juokauju, kad dirbau ir vazonu – pastato tave kaip vazoną, o visi eina, stoja ir fotografuojasi. Vis dėlto kuo toliau, tuo geriau supratau, kad dėmesys žmogui – ne ką menkesnė, o labai svarbi šio darbo dalis.” Pastovėkit jūs šypsodamiesi, kai užkulisiuose keikiasi Putinas.

Nesu didelė Užkalnio skaitytoja, bet apie prezidentę paskaičiau ir dar pacituosiu:

“D. Grybauskaitė per tą dešimtmetį nešė ant savo pečių daugiau, negu normalus žmogus būtų pakėlęs per gyvenimą, ir nešė nesiskųsdama ir nė karto neparodydama, kad jai sunku arba kad nusibodo”.