Bėgūnai

Šią knygą į rankas paėmiau kiek išėjo neutraliai nusiteikusi. Žinoma, kažkokie lūkesčiai buvo, bet labai atsargūs, nes su Bookerio premijos knyga gali visaip nutikti, galibūt, kad visai nesuprasiu, už ką premija įteikta. Ir knygos pradžia kiek nugąsdino, nes beveik tikėjaus romano – o čia lyg ir apsakymai, lyg ir miniatiūros – pasimečiau. Tada ėjau ieškoti siūl galo (nesamo tikriausiai) ir paskaičiau interviu su autore, kur ji sako taip:

– Kadaise sakėte, kad jūsų sąmonė epizodinė, todėl apsakymas – natūraliausia literatūros forma. Kas toji „epizodinė sąmonė“?

Ir tada knygą pradėjau skaityti visai kitomis akimis (bitės). Tik tai nereiškia, kad dėl kitokio skaitymo lengviau ją suprasti ar tuo labiau aprašyti.

– Kalbėjimo būdas „Bėgūnuose“ man atrodo tikroviškas. Taip atrodo pasaulis: jis susideda iš pavienių pastebėjimų. Iš tarpusavyje nesusijusių dalykų. Panašus į šiuolaikinio judraus žmogaus gyvenimą. Jam pavaizduoti tinkamiausia fragmentiška, nervinga, trūkinėjanti forma. Pasitikiu skaitytoju. Manau, jis panašus į mane. Ir greitas.

Su “Bėgūnais” dabar gyvenu nuolat, nors jau pora knygų po jų perskaityta. Tie bėgūnai bėga iš paskos -visokios istorijų dalelės, nuotrupos ir keisčiausios istorijos, pvz., apie tai kaip jaučiasi butas, kai šeimininkas iškeliauja.

“Butas nesupranta, kas atsitiko. Butui atrodo, kad savininkas numirė. Nuo to laiko, kai trinktelėjo durys ir raktas brakštelėjo spynoje, visi garsai atskinda čionai prislopinti, netekę atspalvių ir briaunų, tarsi būtų kokios išblukusios dėmės.”

…arba kaip pervargusi moteris užsimiršta / ilsisi (?) važinėdama pirmyn atgal metro. Arba vyras pameta žmoną, o gal ne, žmona pameta vyrą? Ir noro išlaikyti kūną nesugedusį beprotystė – kaip bandymas apgauti laiką ir prasitęsti kelionę. O ir pati kelionė kaip paralelinė visata – juk taip būna, kai iškeliauji – visi pasiliekantieji lieka toje realybėje ir toje paralelėje, o tu jau visai kitoje. Ir staiga išvažiavusieji ir likusieji nebesusišneka, o ir kaip galėtų, juk keliaujantysis kaip ta Šredingerio katė – tuo pačiu metu ir yra, ir jau nebe.

Oro uostai, traukiniai, vaikščiotojai ir trepsėtojai blaškosi mintyse, o kai sugauni, kad jie iš “Bėgūnų” – vis iš naujo nustembi – ir vėl iš ten.

Tikrai ne masinio skaitymo knyga, bet aš jau turiu galvoje keletą knygų žiurkių, kurioms, žinau, patiks. Kad ir kaip keistai gali atrodyti, labai tinka atostogoms, nes atostogos – judėjimo metas.

Ištrauka.