Nemirtingieji

Image result for nemirtingieji chloe benjamin

Visai netikėtai apturėjau malonų skaitymą. Knyga nuolatos šmėžavo visokiuose geriausiuose sąrašuose ir -ukuose, neprisimenu, kodėl vis nesusigundžiau jos perklausyti audible, gal paskaičiau kokių nekokių komentarų? Iš štai po ranka papuolė (leidykla davė – jokių stebuklingų papuolimų nebuvo), pradėjau skaityt ir skaniai suskaičiau.

Nesinori pradėt neigiamai, bet kažkas vis kirba galvoj sudėlioti, kodėl ši knyga yra tikrai gera, bet nėra labai labai gera. Goodreads dėti tris gerokai per maža, o iki keturių kažko trūksta – kol parašysiu, gal sugalvosiu tą vertinimą. Truputį kliuvo vertimas, kur ne kur darėsi ištęsta ar nuobodoka, gal kai kurie charakterių posūkiai atrodė lyg atsiradę iš niekur (kai pasijauti lyg kažkuriuos puslapius būtum pramiegojus), ir šiaip vietom gal autorė persisengė norėdama viską sukišt į vieną knygą, bet šiaip “Nemirtingieji” papuolė tarp tų, kurios būna tampomos rankinuke, nes gal turėsiu bent dešimt minučių kažkur paskaityti – o tai jau yra rodiklis. Buvo smalsu, vedė intriga, skaitėsi lengvai ir greitai.

Istorija? Keturi vaikai – broliai ir seserys – sugalvoja nueiti pas aiškiaregę sužinoti savo mirties datos. Sužinoti likimo kvailiukai eina po vieną ir, žinoma, yra siaubingai nugąsdinami jiems pasakytų datų. O tos datos jų atmintyje įsirašo aukso raidėm, kurių nei “atmatysi”, nei pamirši girdėjęs. Ar žmogus gali užsiprogramuoti gyventi iki? O gal aiškiaregė tikrai kažką “mato”? Ar tikrai esi savo likimo kalvis, ar kažkas kitas nukala likimo takelį? Ar toks “žinojimas” daro įtaką gyvenimo pasirinkimams?

Sako, skaitytojams patinka knygos, kuriose jie kažką randa savo. Na, tai man vaikystėj kaime puseserė irgi kažkaip matematiškai “išbūrė” mirties metus. Paskui išsigandus ramino, nes pradėjau bliauti kaip reikalas – stebuklingos formulės rezultatas man visai nepatiko. Ar atsimenu tą skaičių? Aišku, kad atsimenu! Ir negaliu pamiršt! O pusseserė garantuotai viską seniai pamiršo, net patį būrimo faktą ir stebuklingą formulę, kaip ir visus kitus vaikystės reikalus, kuriuos jai pasakoju, o ji kvatojas ir netiki, kad taip buvo. Žodžiu, nėr teisybės šiam pasauly – visada pamiršti visai ne tą, ką reikia.