Mėnulio tigras

Bookerio metai šiemet – dar viena Bookerį laimėjusi knyga (1987 m.). Ta proga suskaičiavau, kad esu perskaičiusi 11 Bookerio laimėtojų. Kai skaičiau pirmąją – kosminio nerealumo Salman Rushdie “Vidurnakčio vaikus”, net nežinojau, kas per daiktas tas Bookeris.

Prisipažinsiu, įsiskaityti šią knygą buvo sunku. Sakyčiau ir iki kokio knygos vidurio turėjau “dirbti”, niekaip su knyga neradau ryšio, man vis maišėsi vaizdai ir jausmai, kuriuos išgyvenau skaitydama Kate Atkinson “Griuvėsių dievą” (dėl karo pilotų, visokių lėktuvų reikalų) ir žiūrėdama filmą pagal M.Ondaatje knygą “Anglas ligonis” (dėl smėlio, karščio, dykumos ir lėktuvų). Malonumas prasidėjo nuo minėto vidurio – toks jausmas, kad knygos struktūra pasikeitė, tekstas pradėjo slysti, pagaliau atsiskleidė.

Klaudija Hempton – garsi istorikė, karo korespondentė antrojo pasaulinio karo metais, moteris, lendanti visur, kur pagal to meto gyvenimo būdą moteriai tikrai nebuvo vietos. Dabar toji pašėlusi, energinga moteris ligoninėje skaičiuoja paskutines dienas ir prisimena savo gyvenimą – labai netradicinį, ekstravagantišką, kartais šokiruojantį, bet kartu įspūdingą, tokį, kuris vertas knygos. Tokį savotiškai nutrūkusį, tuščiavidurį nuo tada, kai Klaudija netenka savo gyvenimo meilės Tomo.

Aistringa, trumpa, už širdies griebianti meilės istorija persipina šeimos linija, ypač artimais santykiais su broliu, nevykusiais santykiais su dukra (o, kad būtų viena su kita artimiau bendravusios – nugyveno visiškai viena kitos nepažinodamos), su pasaulio istorija ir skaudžiai taikliais apmąstymais apie karą, kariaujančius, laimėtojus ir pralaimėtojus.

Karai yra kariaujami vaikų. Sugalvoja juos demono apsėsti suaugę, o kariauja berniukai. Sakau šitai dabar, staiga pagauta nuostabos dėl to, kokie žmonės jauni, pamiršusi, jog tai ne jie jauni, o aš esu sena.

******

– Ar mes laimėsime karą? – klausia Klaudija.

– Taip. Aš taip manau. Ne todėl, kad įsikiš Dievas ar nugalės teisingumas, o todėl, kad galiausiai mūsų ištekliai didesni. Teisingumas kare ne ką tereiškia. Kaip ir narsa, pasiaukojimas, ar dar kiti dalykai, tradiciškai su juo asocijuojami.

Nelengva skaityt knyga, bet labai verta pastangų. Visiems, mėgstantiems tokius iššūkius.

Kai viskas pasakyta

“Kai viskas pasakyta” – nesudėtinga, bet užgriebianti knyga keliems ramiems vakarams. Pagarba autorei, kad savo mintis sudėliojo į 250 puslapių, nes jei būtų dvigubai daugiau, jau vartyčiau akis ir bambėčiau.

Labiausia man šioje knygoje užstrigo dvi linijos – vargšo, tapusio godžiu turtuoliu, tema ir jautriai aprašyta neišsprendžiama tėvo ir sūnaus problema. Autorė suvedžioja skaitytoją pasakodama istoriją pirmuoju asmeniu. Kai pagrindinis veikėjas Morisas su pasididžiavimu pasakoja, kaip auga jo valdomų žemių plotai ir banko sąskaita, skaitytojas džiaugiasi kartu su juo, kad sekasi, kad iš mažo disleksiko berniuko užaugo sėkmingas ūkininkas, su vis didesniu užmoju, labai sėkmingai supirkdamas dvarininko, pas kurį vaikystėje tarnavo (ir nuo kurio kentėjo) žemes. Toks biškį saldus kerštas.

Tik vėliau aiškėja, kad Morisas vienas iš tų žmonių, kurie net labai praturtėję vis tiek gyvena taip, kaip gyvenę, ir toliau deda centą prie cento – visiškai nesimėgauja turtingo žmogaus malonumais. Ne tai, kad nesimėgauja, bet bjaurybiškai skūpi ir neleidžia šeimynai nė arbatos puodelio restorane (gi virdulį turime ir namie!).

(Toliau neskitykit, paspoilinu truputį).

Nors knygos pabaiga ir nebuvo svarbiausias knygos akcentas, bet mane kiek nuvylė ir pasirodė tokia… na, egoistiška. Ypač po to, kai jau sudėliojami visi taškai ant i, žmogus kaip ir supranta ir pripažįsta visas savo nuodėmes ir netikusius charakterio bruožus, kai pagaliau išpažįsta meilę sūnui ir pripažįsta, kaip juo didžiuojasi (kas tikriausiai yra svarbiausias dalykas kiekvienam berniukui šioje žemėje), užtrenkti viskam duris man pasirodo kiek nesuprantama. Na, toks, žinote, “dabar, kai viską žinote ir viską pasakiau, manęs gailėkite ir liūdėkite”.

Na, bet, kaip visada, gal čia tik man taip pasirodė. Bus kaip tik neieškantiems ypatingai sudėtingo ir gilaus skaitinio, kaip tik tokia knyga, iš serijos “duok kažką lengvo ir gero” – taip jau ir matau, kaip rikiuojasi būsimų skaitytojų gretos.