“Kai viskas pasakyta” – nesudėtinga, bet užgriebianti knyga keliems ramiems vakarams. Pagarba autorei, kad savo mintis sudėliojo į 250 puslapių, nes jei būtų dvigubai daugiau, jau vartyčiau akis ir bambėčiau.
Labiausia man šioje knygoje užstrigo dvi linijos – vargšo, tapusio godžiu turtuoliu, tema ir jautriai aprašyta neišsprendžiama tėvo ir sūnaus problema. Autorė suvedžioja skaitytoją pasakodama istoriją pirmuoju asmeniu. Kai pagrindinis veikėjas Morisas su pasididžiavimu pasakoja, kaip auga jo valdomų žemių plotai ir banko sąskaita, skaitytojas džiaugiasi kartu su juo, kad sekasi, kad iš mažo disleksiko berniuko užaugo sėkmingas ūkininkas, su vis didesniu užmoju, labai sėkmingai supirkdamas dvarininko, pas kurį vaikystėje tarnavo (ir nuo kurio kentėjo) žemes. Toks biškį saldus kerštas.
Tik vėliau aiškėja, kad Morisas vienas iš tų žmonių, kurie net labai praturtėję vis tiek gyvena taip, kaip gyvenę, ir toliau deda centą prie cento – visiškai nesimėgauja turtingo žmogaus malonumais. Ne tai, kad nesimėgauja, bet bjaurybiškai skūpi ir neleidžia šeimynai nė arbatos puodelio restorane (gi virdulį turime ir namie!).
(Toliau neskitykit, paspoilinu truputį).
Nors knygos pabaiga ir nebuvo svarbiausias knygos akcentas, bet mane kiek nuvylė ir pasirodė tokia… na, egoistiška. Ypač po to, kai jau sudėliojami visi taškai ant i, žmogus kaip ir supranta ir pripažįsta visas savo nuodėmes ir netikusius charakterio bruožus, kai pagaliau išpažįsta meilę sūnui ir pripažįsta, kaip juo didžiuojasi (kas tikriausiai yra svarbiausias dalykas kiekvienam berniukui šioje žemėje), užtrenkti viskam duris man pasirodo kiek nesuprantama. Na, toks, žinote, “dabar, kai viską žinote ir viską pasakiau, manęs gailėkite ir liūdėkite”.
Na, bet, kaip visada, gal čia tik man taip pasirodė. Bus kaip tik neieškantiems ypatingai sudėtingo ir gilaus skaitinio, kaip tik tokia knyga, iš serijos “duok kažką lengvo ir gero” – taip jau ir matau, kaip rikiuojasi būsimų skaitytojų gretos.
knyguziurkes.com 